Gerbiamas profesoriau, papasakokite apie save, kas Jus sieja su Gargždais.

Esu gargždiškis, Gargžduose gimiau, užaugau, gyvenau iki 1987 metų. Paskui išvykau į sostinę, Vilniaus universitete (VU) baigiau meteorologijos ir hidrologijos studijas, pasirinkau klimatologijos specializaciją. Kodėl pasirinkau būtent tai? Manau, visi pasirinkimai gyvenime vyksta atsitiktinai. Dar studijų metu dirbau viename moksliniame institute, kuriame man pasiūlė dirbti klimatologijos srityje, tad ir sutikau.  Būtų pasiūlę kitką, gal būčiau dabar kitur. Užsikabinau, ir taip prasidėjo mano karjera klimatologijos srityje. Taip visada gyvenime būna – viskas susiveda į atsitiktinumus ir pasirinkimus.

Jaučiatės radęs savo mylimą profesiją, savo mėgstamą mokslinės veiklos kryptį?

Nebūtinai. O gal man reikėjo būti kažkuo kitu? Abejonių visada yra.

Gargždai –  futbolininkų kalvė. Gal būtumėte tapęs garsiu futbolininku?

O taip! Pradinėse klasėse lankiau futbolo mokyklėlę.

Tačiau likimas gyvenimo kelią pasuko kitaip. Jūsų akiratyje – klimato kaitos problemos. VU įkūrėte Klimato kaitos grupę,  kokie grupės veiklos tikslai?

Maždaug  15-20 proc. mano laiko užima dėstymas, darbas su studentais, o toliau - mokslinė, švietėjiška veikla. Būtent švietėjiška veikla ir yra VU Klimato kaitos grupės misija.  Svarbu ne tik dirbti vienam užsidarius, bet ir susitikti su bendraminčiais, dalintis mintimis ir idėjomis. Klimato kaitos grupė įkurta ne moksliniams tyrimams atlikti, o šviesti visuomenę. Į grupę esame susibūrę įvairų sričių mokslininkai, tik kartais dėl užimtumo pritrūksta laiko pabendrauti tarpusavyje.

Nemažai keliauju, įvairiuose kraštuose žmonės kalba, kad visur jaučiasi klimato kaitos poveikis. Pavyzdžiui, Jordanijoje vis dažniau dykumoje iškrenta sniegas, ko anksčiau nebuvo, vis labiau trūksta geriamojo vandens, lietaus vis mažiau... Jau turėtų būti visiems akivaizdu, kad klimatas keičiasi. Tačiau kas keičia klimatą: tarši žmogaus veikla, ar tai tiesiog natūrali gamtos raida, ar viskas kartu?

Jeigu mes kalbame apie ilgesnį laiko tarpą, tai galime sakyti, kad klimatas visada keitėsi dėl daugelio dalykų, dėl įvairių gamtinių procesų, kurie trunka dešimtis tūkstančių ar milijonus metų. Labai dažnai klimato kaita yra susijusi būtent su gamtiniais procesais, kurie lemia anglies dvideginio (CO2) koncentracijos atmosferoje padidėjimą ar sumažėjimą. Šie procesai yra glaudžiai susiję su temperatūra, esančia ties žemės paviršiumi. Anksčiau žemė buvo ir šiltesnė, ir žymiai šaltesnė negu dabar, būta įvairių laikotarpių istorijoje, ir daugeliu atveju tai buvo susiję su CO2 koncentracijos pokyčiais. Šiuo atveju savo veikla mes taip pat keičiame CO2 balansą, jo koncentraciją atmosferoje.

Kai kalbame apie pastaruosius 100-150 metų, tai taip, galime sakyti, kad žmogaus industrinė veiklos rezultatas – šiltnamio dujų efektas – smarkiai pradėjo daryti įtaką klimatui.

Pramonė pradėjo aktyviai rastis XVIII a. viduryje, kuomet pradėta deginti iškastinį kurą – anglį, vėliau naftą, dujas.  Į atmosferą vis daugiau buvo išmetama įvairių anglies junginių, o anglies ciklas yra vienas iš esminių veiksnių, įtakojančių terminį režimą ties žemės paviršimi, dėl kurio visa žemės sistema gali sušilti.

Kokia dabar situacija dėl atmosferos temperatūros? Ar jau reikia žmonijai išsigąsti? Kokios prognozės?

Išsigąsti mes turėjome žymiai anksčiau, dabar jau išsigąsti per vėlu.

Globaliu mastu oro temperatūra pakilo 1,1- 1,2 laipsnio. Gali pasirodyti, kad tai mažai. Na, kas tas vienas laipsnis... Tačiau įsivaizduokime, kad žemėje yra 8 mlrd. gyventojų, ir visi glaudžiai susiję savo gamtine aplinka, veiklomis. Pavyzdžiui, sušils atmosfera dar vienu laipsniu. Kas vyks toliau? Teritorijoje, kurioje gyvena apie 1 mlrd. gyventojų, gali pradėti trūkti geriamojo vandens. Išties dabar tas oro sušilimas yra toks, kurį mes, atrodo, galėtume pergyventi.

Tačiau prognozės rodo, kad temperatūra kils toliau. Priklausomai nuo to, kokių priemonių žmonija imsis šiltnamio efektui valdyti, šis procesas gali būti lėtesnis arba tik paspartės dar šiame amžiuje.

Temperatūrai pakilus iki 3-4 laipsnių, žmonijos laukia ganėtinai pesimistinis scenarijus. Tai absoliuti katastrofa, dėl kurios padarinių dalis žmonių tiesiog neišgyvens.

Gal tai bus pasaulinis potvynis...

Taip, didelių vandens telkinių pakrančių miestus gali užsemti potvynių vandenys. Tačiau jei ir iki šio amžiaus pabaigos vandens lygis pakiltų 80-90 cm, jau būtų katastrofa, tačiau ne mirtina, būtų  galima dar susidoroti su padariniais.

Išties mirtina yra tai, ko mes dar nežinome. Tai, kas laukia dėl šylančios atmosferos pasikeitus visai ekosistemai.

Arba, kai neliks palankių sąlygų žmonėms gyventi, pavyzdžiui, ims katastrofiškai trūkti vandens.  Tikėtina, kad tuomet didelės žmonių masės pajudės ieškodami išgyvenimo kitose žemėse. Jie gali ateiti čia, ir kovoti už vietą gyventi. Jei dėl klimato pokyčių didele dalimi migracija iš Afrikos pajudės (o praeityje yra buvę tokių epizodų), nemanau, kad būtų jėgų šį srautą žmonių sulaikyti ir sutrukdyti  keliems šimtams milijonų afrikiečių persikelti gyventi į Europą.

Ekosistemos į temperatūros pokyčius, klimato kaitą labai jautriai reaguoja. Galbūt dalis tautų mokės prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos, ypač skaitlingesnės bendruomenės, turinčios daugiau palikuonių. Juk evoliucijos eigoje išgyveno ne patys stipriausi ar protingiausi, o tie, kas labiausiai mokėjo prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų.

Kokios prognozės Lietuvai?

Nelabai kokios. Ne dėl pačios klimato kaitos, o dėl tautų kraustymosi. Jeigu žmonija nesiims stabdyti klimato kaitą, ir tos blogos tendencijos dėl šylančios atmosferos išsilaikys, Lietuva bus tarp šalių, kurios labiausiai nukentės nuo klimato kaitos padarinių. Karščio bangas ar liūtis išgyventi galime, susidorosime, tačiau klimato kaita gali išbalansuoti viso pasaulio socialinę sistemą. Tai reiškia užprogramuotus įvairaus mąsto tarpusavio konfliktus,  nusistovėjusių maisto grandinių pažeidimus ir kitus reiškinius, kurie ir yra pagrindinė klimato kaitos problema.

Iš aukštų tribūnų girdime daug gražių žodžių. Štai sakoma, kad iki 2050 metų žmonija turi taip pasikeisti, jog tie pokyčiai prilygtų žmogaus išsilaipinimui Mėnulyje. Ar šie pokyčiai įmanomi?

Taip, tai galima pasiekti, ir net nereikia kažkokių didelių pinigų, tačiau realiai mes stovime vietoje. Visi suprantame, kad reikia pokyčių, tačiau kai reikia kažką daryti kiekvienam konkrečiai pokyčių link – entuziazmas dingsta. Visi norime gyventi gerai, nenusiteikę aukoti savo patogumų „kažkam“. Negi aš dabar važiuosiu į darbą autobusu, jei man daug patogiau važiuoti mašina?

Ir važiuos su mašina, kol nebus ribojimų iš „aukščiau“. Beje, dideli draudimai ruošiami, kad sukurti neutralią aplinkai transporto sistemą.

Iki 2030 metų Vilnius yra pasižadėjęs tapti klimatui neutraliu miestu, beje ir Tauragės miestas irgi yra apie tai pasiskelbęs. Vilniui liko septyneri metai pokyčiams – mieste turi nelikti nė vieno vidaus degimo varikliu varomo automobilio. Bet negirdėjau, kad per merų rinkimus Vilniuje kas nors apie tai būtų kalbėjęs, svarstęs, o kaip tuos pakankamai didelius įsipareigojimus vykdysime, juk ir finansavimas yra numatytas.

Nekalbama, kaip transporto pokyčiai bus įgyvendinti ir  visoje Lietuvoje, nes 2040 metais visas transportas jau turės būti varomas iš atsinaujinančių šaltinių.

Per metus tokių struktūrinių pokyčių neįmanoma padaryti, tam reikia ruoštis iš anksto, o laiko liko nebe taip ir daug. Plakimas liežuviu, o ne realūs veiksmai. Ir taip yra ne tik pas mus, bet iš esmės visame pasaulyje.

Kodėl? Trukdo interesų grupės?

Teko klausytis diskusijos per radiją, kur buvo atskleista, jog naftos lobistai naftos kompanijų propagandai išleidžia 400 kartų daugiau pinigų negu valstybės skiria žaliesiems judėjimams remti. Iškastinio kuro rinkose sukasi trilijonai, ir niekas nesiruošia savanoriškai tokių pajamų atsisakyti. Todėl apie klimato kaitą, jos grėsmes kol kas tik kalbame, užsiimame stalo žaidimais.

Lietuva ne tik kalba, bet ir daro.  Rengiamasi statyti vėjo jėgainių parką Baltijos jūroje. Saulės elektrinės plinta vos ne kosminiu greičiu...

Visos priemonės pradeda veikti tada, kuomet žmonėms jos yra ekonomiškai naudingos.

Tarkime, aš pats prieš dvejus metus įsigijau nutolusią saulės jėgainę. Aš laukiau pusę metų, kol užsipildys norinčiųjų įsigyti jėgaines sąrašas, kad būtų galima išpirkti. Dabar žymiai brangiau kainuoja šios investicijos, dar reikia ir palaukti ilgiau, kilo didžiausias bumas dėl saulės elektrinių. Man investicijos jau atsipirko, aš net nežinau dabar, kiek elektra kainuoja, nesijaučia kainos.

Žmogui turi būti nauda, kad jis keistųsi?

Be abejonės. Skaičiau amerikiečių apklausą, kurioje buvo klausiama, ar svarbu aplinkosauga ir t. t. Žmonės 100 proc. už tai, kad svarbu, tačiau į klausimą, ar konkrečiai per metus jie skirtų aplinkosaugai 100 dolerių, „už“ beliko 20 proc. apklaustųjų.

Totalitarinės valstybės – kokie aplinkos teršimo mąstai, šiltnamio efekto didinimas. Kinija?

Kaip bebūtų keista,  Kinijai apsimoka žaliasis kursas. Partija pasakė, žmonės vykdo. Kinijoje daugiausia elektra varomų autobusų (70 proc. viso parko), tik kinai gamina saulės jėgaines, šalis naftos (anglies yra)  neturi, tad jiems atsinaujinanti energija yra labai svarbu. Kinija atsinaujinančios energijos srityje pagal investicijas yra absoliutus lyderis pasaulyje. Kinija savo politika tikrai nėra sektina šalis, tačiau žaliosios energijos diegimo srityje šalis yra pažengusi toli į priekį.

Netikėta išgirsi, kad Kinija yra ant žalios bangos, nes šalies įvaizdis yra kitas- rūkstantys fabrikai, smogas miestuose...

O kieno tie fabrikai? Europiečių. Visą pramonę esame iškėlę ten patys, firminiai drabužiai, kompiuteriai... Kinai dirba gerai ir pigiai. Dabar palengva grįžta gamyklos iš Kinijos, nes suprato, kad pablogėjus santykiams su šia šalimi, galima likti be nieko. Kaip parodė pandemija – apsaugos priemones gamino masiškai tik Kinija. Ir buvome visi nuo jų priklausomi.

Grįžkime į Lietuvą. Kas darosi su mūsų žiemomis, šiemet ir vėl nebuvo žiemos, Klaipėda beveik nematė sniego.

Pažiūrėjus į vienos žiemos rodiklius, negalima sakyti, kad sniego nebuvimą lemia klimato kaita. Kai kalbame apie klimatą, reikia remtis daugiamečiais stebėjimais. Tokių besniegių žiemų kaip šiemet buvo ir prieš 100 metų. Pagrindinis klausimas – kaip dažnai tai vyksta? Prisiminkime 2019 metų žiemą – sniego nebuvo ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje.  O kažkuriais metais lūždavo medžių šakos nuo sniego.

Visokių žiemų būną, tačiau remiantis stebėjimais, aišku viena – žiemos šiltėja. Ir tai labai gerai matosi, jei sugrįšime į mūsų vaikystę, prieš keliasdešimt metų.

Tuomet didelis šaltis (iki -20 laipsnių) nebuvo retenybė nė pajūryje, būdavo  daug sniego, audrų, net kartais vaikai neišeidavo į mokyklas dėl speigų.

Vaikystėje čiuoždavome visą žiemą Gargžduose nuo kalno, su slidėm - ir per fizinio pamokas.

Dabar tai sunkiai įsivaizduojama, retai žiemą temperatūra nukrenta žemiau -10 laipsnių. Kita vertus, ir tokių vasarų, kai laikosi 30 laipsnių karščiai, aš būdamas vaikas Gargžduose nepamenu. O dabar tai nieko nestebina, net laukia žmonės tokių orų atostogoms. Mano 85 metų mamai žiemos asocijuojasi su dideliu šalčiu, gausiu, sniegu, ledu. Ji sako: „Mūsų laikais žiemos buvo kaip žiemos, vasaros kaip vasaros“. Gi šio amžiaus pradžioje gimę jauni žmonės jokios klimato kaitos nemato – jie sako: „Juk visada taip buvo“.  

Taigi, klimato kaita yra lėtas reiškinys, todėl ne iš karto pastebime pokyčius, juolab, kad ir suvokimas, įvertinant amžių, skirtingas.

Kada akivaizdžiai pradėjo ryškėti klimato kaitos pokyčiai?

Stiprus pokyčiai dėl žiemų išryškėjo praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Vasaromis vis dažniau pasitaiko karščio bangos.

Mano gerbiama kolegė Audronė Galkontaitė sakydavo: „Lietuvių genetiniame kode nėra +30 laipsnių aplinkos temperatūros“. Tačiau su tuo vis susiduriame ir keliaudami po pasaulį, ir Lietuvoje. Karščio bangos nėra nekaltas dalykas. Pernai Europą karštis plakė lyg botagu. Buvome anuomet susitikę su kolegomis ispanais, jie sakė, kad šalyje buvo trys karšio bangos, jų metu oro temperatūra siekdavo 40 laipsnių karščio. 2003 metais buvo labai didelė karščio banga Europoje, laikoma gamtine nelaime, jos metu nuo žalos sveikatai mirė apie 55 tūkst. žmonių

Būtent karščio bangos yra vienas iš ryškiausių klimato kaitos požymių.

Dar viena bėda – sausringi pavasariai. Ar ir lietus traukiasi? Ir būtent tada, kai jo labiausiai reikia?

Nėra tokių rodiklių, kad Lietuvoje ryškiai mažėtų kritulių, tik jie yra kitaip pasiskirstę. Žymiai daugiau negu anksčiau lyja žiemą. Dar viena ypatybė- didelis kritulių kiekis iškrenta liūčių metu. Pagal kritulių kiekį lyja panašiai, bet krituliai iškrenta per trumpą laiką. Šiaurės Europoje kritulių kiekis didėja, Pietų Europoje – mažėja. Lietuva pagal kritulių kiekį yra kažkur per viduriuką.

Taip, pavasariai pas mus sausringi, trūksta drėgmės. Visa tai susiję su sniegu – jei žiemą jo nebuvo, dirva bus sausa. Tirpstantis sniegas pagirdo žemę, tačiau sniegas pas mus tampa retenybe. Vėjas dirvą išsausina dar labiau, nes jos neapsaugo nei sniegas, nei ledas.

O kaip dėl vėjo? Atrodo, kad jis vis dažniau ir smarkiau pučia, bent jau pajūryje.

Pagal turimus duomenis, vėjas silpnėja.  Uraganai pas mus nėra dažni svečiai – prisiminkime uraganus  „Anatolijų“ 1999 m. , „Erviną“ 2005 m. Pajūryje pasitaiko stiprių audrų su uraganiniais vėjo gūsiais, bet jų negalima vadinti uraganais.

Tačiau ir silpnesnės audros, kaip buvo pernai metų pradžioje, pridaro pajūriui žalos. Vėjo toli į krantą genamos bangos išplauna smėlėtas pakrantes, nes jų neapsaugo žiemos įšalas kaip būdavo anksčiau.

Kokių gamtos kataklizmų dėl klimato kaitos neišvengsime ateityje ir kaip tam ruoštis?

Turėsime visko: karščio bangų, liūčių, sausrų, Kalėdų be sniego... Nelabai  tuos pokyčius pastebėsime, nes vienais metais bus vienaip, kitais metais – dar kitaip. Tačiau klimato kaita vyksta. Kad būtų švelnesni padariniai ar procesas lėtėtų prisidėti galime kiekvienas: gal dažniau palikti savo mašiną garaže, naudotis visuomeniniu transportu, mažiau valgyti mėsos (tai susiję su miškų kirtimu dėl ganyklų ir kt.), mažiau skraidyti lėktuvais.

Yra sakoma, jei skrendate kasmet, priklausote 10 proc. turtingiausių pasaulio gyventojų, kurie labiausiai teršia aplinką ir prisideda prie klimato kaitos reiškinių. Sunku viso to atsisakyti, tačiau poreikius mažinti tikrai galime.

Pernai lapkritį Egipte, Šarm aš Šeiche vyko Jungtinių tautų klimato kaitos konferencija (COP27). Joje buvo kalbama, kad jau reikia imtis skubių veiksmų dėk klimato kaitos stabdymo, nepaisant energetinės krizės, kurią sukėlė Rusijos karas prieš Ukrainą. Akcentuota,  kad Europos Sąjungos tikslas tebėra tas pats, t. y. poveikio klimatui neutralumas iki 2050 m. ir nulinis grynasis išmetamas  CO2 kiekis. Kas konkrečiai buvo nuspręsta?

Visos šalys sutinka,  kad reikia imtis priemonių stabdyti klimato kaitą. Tačiau kol kas viskas vyksta ant popieriaus, realių žingsnių nedaroma. Buvo nuspręsta besivystančioms šalims skirti lėšų klimato kaitos priemonėms, tačiau kas ir kaip skirs – bus sprendžiama tik kitais metais.

Taupyti ir kartu mažiau kenkti gamtai privers pats gyvenimas.

Norint galima sutaupyti daug išteklių vien atlikus paprastą veiksmą – išeinant iš kambario išjungti elektrą. Jei Lietuva būtų lyg atskiroje saloje gal ir galėtume sakyti, kad kaip nors išgyvensime klimato aplinkos pokyčius. Kadangi esame globalizuoto pasaulio dalis, klimato kaita mus gali skaudžiai paliesti, taip kaip palietė pandemija, karas Ukrainoje.

Jei nesustabdysime klimato kaitos, mažiausia blogybė, kuri mūsų laukia – kainos dar labiau augs.

Ačiū Jums už pokalbį.

‍

Gimė 1969 metų lapkričio 5 dieną Gargžduose. 1993 metais Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedroje įgijo geografo (hidrometeorologo) specialybę. 1993-2002 metais dirbo Geografijos institute. 1998 metais apgynė disertacinį darbą “Sniego dangos režimas ir klimato svyravimai Lietuvoje”. Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedroje dirba nuo 1993 metų. 2000 metais Vilniaus universiteto taryba suteikė docento vardą. Nuo 2001 metų VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentas, o nuo 2011 metų užima profesoriaus pareigas. 1999 metais Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas skyrė Lietuvos mokslų akademijos jaunųjų mokslininkų mokslinių darbų premiją už studijų priemonę “Meteorologijos pagrindai”. Laisvalaikio pomėgiai: turizmas, fantastinė literatūra. 2003-2004 metais VU Gamtos mokslų fakulteto prodekanas.

Dėsto “Meteorologijos pagrindų”, “Meteometrijos” ir “Matematinės statistikos metodų hidrologijoje ir meteorologijoje”. „Klimato svyravimų ir hidrosferos pokyčių“ „Mokslinio tiriamojo darbo metodologijos“ kursus.

Mokslinių interesų kryptys: taikomoji meteorologija, klimato svyravimai.

Disertacijos tema: Sniego dangos režimas ir klimato svyravimai Lietuvoje. Vadovas doc. dr. Arūnas Bukantis

Vadovėlio „Meteorologijos pagrindai (1998 m.) ir daugelio kitų mokymo priemonių, monografijų, mokslinių straipsnių autorius ir bendraautoris.

Parengta pagal www.vu.lt informaciją

Viršelyje - Domo Rimeikos nuotraukos

‍