Gedimino kalnas yra sudėtingas geologinis objektas, kurio stabilumas, be kita ko, tiesiogiai priklauso nuo kritulių režimo. Ar kalnas atlaikys dėl klimato kaitos stiprėjančias liūtis? Šlaitų erozijos pavojų kelia ir nešaltos žiemos.

„Kalno nykštukas“ ir visuomenės lūkesčiai

Gedimino pilies kalnas yra neatsiejama Lietuvos kraštovaizdžio dalis – tai valstybės simbolis, istorinė šerdis ir svarbiausias Vilniaus pilių kultūrinio rezervato objektas. Rezervatą prižiūrinčio Lietuvos nacionalinio muziejaus inžinierius geologas dr. Vytautas Račkauskas Kaune vykusiame „Kraštovaizdžio horizontų“ forume išsamiai papasakojo apie Gedimino pilies kalno būklę ir jo tvarkymo iššūkius. Jis pajuokavo, kad dažnai pats yra vadinamas „kalno nykštuku“, nes nuolat matomas vaikščiojantis Gedimino kalne. Pasak specialisto, šis kalnas rūpi kone kiekvienam Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančiam žmogui, todėl nuomonės apie jo tvarkymą itin įvairios.

„Visų širdis verkia matant, kaip serga mūsų žaizdotas kalnas. Sulaukiu klausimų: „Kaip mūsų „ligoniukas?“, „Kokia jo sveikata? “ Dažnai sakau: „santykinai stabili sveikata“, „lengvai sloguoja“. Bet kartais būna rimtas „peršalimas“, tada kalnas „pasipurto“ ir mes turime rimtą nuošliaužą. Tuomet imamės skubių „gydymo“ priemonių. Kalną gydome invaziniais „chirurginiais“ būdais, kad jis išgyventų. Kiti piliakalniai tvarkomi lengviau, su „pleistriukais“ ir „vaistukais“. Gedimino kalno šlaitų stabilumo problema reikalauja ne laikinų pleistrų, o nuoseklaus ir ilgalaikio „gydymo“,- vaizdžiai pasakojo dr. V. Račkauskas.

Trumpai tariant, ramybė į kalną ir į žmonių širdis ateis tik tada, kai kalnas bus sutvirtintas stacionariomis, o ne laikinomis priemonėmis. Ir tik po to, pasak V. Račkausko, ant suformuoto tvirto pagrindo ateities kartos galės įgyvendinti visos pilies atkūrimo viziją.

Gedimino kalno „anatomija“

Inžinieriaus geologo dr. V. Račkausko teigimu, Gedimino pilies kalno nestabilumą lemia keli tarpusavyje susiję veiksniai. Pirmiausia, itin statūs kalno šlaitai.

„Kalno aukštis svyruoja nuo maždaug 92 iki 142 metrų. Jo šlaitai yra neįprastai statūs – jų polinkis vidutiniškai siekia 30–35 laipsnius, o kai kuriose vietose pasiekia net 55 laipsnius. Pats savaime toks statumas sukuria nuolatinę nuošliaužų riziką ir ypač tose vietose, kuriose yra supiltinis gruntas“,- sakė specialistas.

Antras šlaitų nestabilumo veiksnys – per šimtmečius žmogaus suformuotas piltinis (technogeninis)  gruntas kalno šlaitų paviršiuje. Jo storis skirtingose vietose siekia nuo mažiau nei vieno metro iki septynių metrų. Pasak V. Račkausko, šis gruntas yra gerokai puresnis nei natūralios geologinės nuogulos, todėl lengvai pasiduoda vandens poveikiui, sugeria vandenį lyg kempinė.

Iš kalno teka du šaltiniai

Gedimino kalnas susiformavo per ledynmečius, jį sudaro įvairaus tankio smėliai, moliai ir moreninės nuogulos. „Žemaitijos ledyno palikta morena, kurią vadiname kalno „stuburu“, sudaro tvirtą, vandeniui mažai laidų sluoksnį, ant kurio kaupiasi vanduo. Šis sluoksnis veikia tarsi „dubuo“: vanduo, prasiskverbęs per viršutinius sluoksnius, čia susitelkia ir, pakilus lygiui, pradeda tekėti šaltiniais.

Rytinis šaltinis iš kalno teka nuo senų laikų, kiek tik žmonės atsimena. Ir turbūt būtent dėl šaltinio, ant šio kalno ir buvo pastatyta pilis, nes pilies gynėjai visada turėjo geriamojo vandens“,- aiškino specialistas.

Pasak jo, antrasis, vakarinis šaltinis atrastas visai neseniai – 2018 metais, vykdant kalno šlaitų stiprinimo darbus.

Perteklinė drėgmė skatina nuošliaužas

2019-2020 metais buvo atlikti Gedimino kalno inžineriniai geologiniai tyrinėjimai, pasak V. Račkausko, pirmą kartą Lietuvoje išgręžiant gruntą iki pat kalno pado tam tikru kampu, kad neardyti šlaitų. Paaiškėjo, kad tvirtų morenų vidurinis sluoksnis „laiko“ kalną. Ir tai esą ir gerai, nes užtikrina kalno stabilumą, ir nelabai, nes ant to moreninio „dubens“ ar „lėkštės“ kaupiasi vanduo, nutekantis nuo kalno viršaus lietui lyjant ar sningant.

„Ir kai „indas“ persipildo, vanduo pasipila ant įmirkusių šlaitų, atsiranda „pliurzė“.  Kai nėra jokių inžinerinių sutvirtinimų, net paprasčiausio tinklo, nuo vandens pasunkėjęs paviršinis gruntas, praradęs sukibimą ir stabilumą, važiuoja žemyn. Ypač ten, kur labai status šlaito kampas ar labiau molingas, slidesnis gruntas. 2017 metų nuošliauža būtent atsirado toje vietoje, kur tekėjo vanduo iš moreninio „dubens“,- pasakojo V. Račkauskas. Beje, 2017 m. Lietuvoje iškrito apie 30 proc. daugiau kritulių nei yra klimato norma.

Liūtys sukėlė bėdų

Tyrimai atskleidė, jog kalno geologinės savybės sukuria idealias sąlygas nuošliaužoms. Tačiau pagrindinis veiksnys, kuris „paleidžia“ nuošliaužų  mechanizmą, yra liūtys ir vanduo, susikaupęs kalno viduje.

„Nuošliaužos vis kartojasi, rečiau pasitaiko išgraužos ir įgriuvos. Šiaurės vakariniame šlaite nuošliauža įvyko 2016 metų pavasarį, kovo mėnesį. Nušliaužė dalis viršaus, o spalio mėnesį žemyn čiuožė visa likusi dalis, persivertė per atraminę sieną, nugriovė dalį parapeto. 2022 metais nuošliauža kalną pirmą kartą ištiko vasarą, anksčiau būdavo tik šaltuoju metų laiku. Kalnas neatlaikė intensyvaus lietaus – be pertraukos lijo 36 valandas.

Kita nuošliauža  (smarkiai lijo 17 valandų) įvyko 2024 metais, ir tai kol kas paskutinioji, „šviežiausia“  nuošliauža. Dabar turime atskaitos tašką – jei lyja bent 17 valandų, iškrenta 2-3 mm kritulių, lauk bėdos“,- pasakojo Gedimino kalną prižiūrintis inžinierius geologas V. Račkauskas.

Būtina nuolat stebėti

Gedimino kalno šlaitai ir ant jų esantys statiniai yra nuolat stebimi, siekiant laiku pastebėti galimus pavojus ir užkirsti kelią nuošliaužoms ar konstrukcijų pažeidimams. Šlaituose ir ant statinių įrengti 55 davikliai fiksuoja įvairius parametrus.

Pasak V. Račkausko, pirmiausia stebima, ar neatsiranda žemės nuošliaužų, ar nekyla statinių pasvirimo rizika, ar pastatai bei kitos konstrukcijos „nesėda“, taip pat matuojamas gruntinio vandens lygis, natūralių šaltinių vandens debitas ir paviršinio grunto drėgmė.

Specialisto teigimu, net kelių centimetrų grunto poslinkiai per trumpą laiką laikomi signalu, kad būtina nedelsiant reaguoti. Didelis dėmesys skiriamas vandeniui, nes perteklinė drėgmė yra vienas pagrindinių šlaitų nestabilumo veiksnių.

„Ypač stebime abu šaltinius, rytinis yra gausesnis nei vakarinis. Pastebėta, kad juose periodiškai pagausėja vandens kas ketverius penkerius metus. Jei rytinio šaltinio tekėjimas pasiekia 1,7 kubinio metro per parą kiekį, tai signalas mums, kad moreniniame „dubenyje“ pakilo vandens lygis ir iškilo rizika permirkti paviršinei dangai  – gali būti nuošliaužų“,- kalno priežiūros subtilybes aiškino specialistas.

Lopas prie lopo

Remiantis stebėsenos duomenimis, taikomi sudėtingi inžineriniai sprendimai, skirti ilgam laikui stabilizuoti kalną. Pasak V. Račkausko, Gedimino kalno šlaitų tvarkymas vykdomas taikant ilgalaikes, nuolatines priemones ir laikinus sprendimus, skirtus greitai stabilizuoti pavojingas vietas. Specialistas pabrėžia, kad Gedimino kalno problemos negali būti sprendžiamos vien laikinais sprendimais. Todėl taikomos dvi pagrindinės priemonių grupės- nuolatinė stebėsena ir kapitaliniai inžineriniai darbai.

Ilgalaikiam šlaitų stabilizavimui įrengiami drenažo tinklai, surenkantys ir saugiai pašalinantys vandens perteklių. Taip pat statomi gabijonai – metalinių tinklų konstrukcijos, užpildytos akmenimis, kontraforsai ir gelžbetoniniai rostverkai su inkarais. Šios konstrukcijos padeda sulaikyti gruntą ir perduoti apkrovas gilesniems, stabilesniems kalno sluoksniams.

Laikinos priemonės, tokios kaip skaldos užpylimai, konstrukciniai tinklai ar paviršiaus drenažo kanalai, taikomos tais atvejais, kai būtina skubiai stabdyti šlaito slinkimą. Tačiau tokios priemonės laikomos tik tarpiniais sprendimais, kol įgyvendinami stacionarūs kalno „gydymo“ projektai.

Inžinierius geologas V. Račkauskas prisiminė, kad dar 2017 metais, pradėjus intensyviai tvarkyti kalno šlaitus po didžiosios rytinės nuošliaužos, buvo rastas šlaito sutvirtinimas akmeniniu grindiniu. Tai rodo, kad Gedimino kalno šlaitų problemos buvo sprendžiamos ir senais laikais.

Dengia specialiai užauginta velėna

Pasak V. Račkausko, tvarkant Gedimino kalno šlaitus, didelis dėmesys buvo skirtas ir žaliajai infrastruktūrai. 2018 metų liepą šlaitai buvo dengiami specialiai užauginta velėna, kuri padeda sutvirtinti paviršinį grunto sluoksnį ir apsaugo jį nuo erozijos. Vėliau buvo išbandyta ir šlaitų laistymo sistema.

Granito skalda yra vienas dažniausiai taikomų laikinų, bet būtinų priemonių šlaitams stabilizuoti. Ji naudojama tada, kai šlaitas pradeda slinkti arba kai prevenciškai šalinamas nestabilus supiltinis gruntas. Pavyzdžiui, kai 2024 metų liepą įvyko nuošliauža, ji buvo greitai sustabdyta skalda ir tinklais.

Pasak V. Račkausko, kalnas yra lopytas perlopytas, tačiau ilgalaikiai inžineriniai sprendimai pasiteisina, nuošliaužų rizika mažėja.

Kalnas virsta tvirtove

Kokie svarbiausi Gedimino pilies kalno sutvirtinimo darbai buvo atlikti 2025 metais? Forume inžinierius geologas V. Račkauskas apžvelgė kalno naujienas, kurios paliko solidų įspūdį – kalnas virsta galinga tvirtove.

Vieni svarbiausių darbų – tai kontraforsų, arba gelžbetoninių atramų, įrengimas šalia gynybinių sienų. Šios konstrukcijos skirtos sustiprinti vietas, kuriose šlaitai ir istorinės sienos patiria didžiausią grunto spaudimą.

2025 metų lapkričio pradžioje kontraforsai buvo įrengiami Gedimino kalno viršutinėje aikštelėje, šalia gynybinės sienos. Jie buvo montuojami ant gręžtinių polių. Taip pat pietrytiniame kalno šlaite buvo statomi nauji gelžbetoniniai rostverkai, savotiškos „šukos“ su inkarais. Tokios konstrukcijos veikia kaip papildoma atrama, stabdanti šlaito slinkimą.

Dar viena svarbi priemonė – gabionų įrengimas. 2025 metų rugsėjo-lapkričio mėnesiais pietrytiniame šlaite buvos statomos masyvios akmenų ir metalinių tinklų konstrukcijos, kurios padeda stabilizuoti šlaitą ir apsaugo jį nuo tolimesnės erozijos. Pasak V. Račkausko, vizualiai gal jos ir atrodo grubiai, tačiau yra viena efektyviausių priemonių stačiuose ir nuolat drėgmės veikiamuose šlaituose.

Taigi, Gedimino pilies kalne atliekami kapitaliniai darbai, investuojami milijonai, kad kalnas „nebesirgtų“. Lietuvos meteorologijos duomenys rodo, kad ateityje dažnės lietingų periodų, kuomet per trumpą laiką iškrenta daug kritulių. Tokios liūtys pavojingos ir Gedimino kalno šlaitams. Tačiau po tokių galingų kalno sutvirtinimų mūsų valstybės simbolis turėtų būti atsparus visoms audroms.