„Gyvieji" barometrai

Šiame kontekste ypač svarbus tampa žmogaus, kuris kasdien gyvena jūros ritmu, balsas. Žmogaus, kuris kasdien stebi jūrą ir pakrantę, nepraleisdamas nė smulkmenos. Ne veltui žvejai dažnai vadinami „gyvaisiais barometrais“, nes būtent jie pirmieji pajunta permainas gamtoje.

Todėl pasikalbėkime su žveju, gintaro gaudytoju ir gintaro apdirbėju Arūnu Želviu, kuris Klaipėdoje gyvena jau 63 metus. Šio klaipėdiečio gyvenimas daugelį metų neatsiejamas nuo Baltijos jūros. Jis matė, kaip keitėsi pakrantė, vandens temperatūra, žuvų populiacija, ir jūrą pažįsta ne iš statistikos, o iš ilgametės patirties bei nuolatinio joje vykstančių procesų stebėjimo.

Jūros vanduo šyla

Mokslininkai teigia, kad Baltijos jūra šyla sparčiau nei daugelis kitų pasaulio jūrų, o vandens temperatūros kilimas fiksuojamas ir didesniame gylyje. Pašnekovo teiraujamės, kaip vandens šilimas veikia žvejų kasdienybę, ir kokios permainos pastebimos žuvų paplitime, migracijoje, žvejybos sezonų stabilume.

„Vandens šilimas didesnę įtaką turi šaltvandenėms žuvims. Kaip tik dabar prasidėjęs stintų sezonas – ši žuvis labiau mėgsta šaltą vandenį“,– sako A. Želvys. Anot jo, kelių laipsnių vandens atšilimas žuvims katastrofiškų pasekmių neturėjo. Tai, kad Baltijos jūra šyla sparčiau, yra dėsninga, nes ji labai sekli. Vienas didžiausių jos gylių siekia apie 150 metrų.

„Be to, jūra yra palyginti nedidelė, todėl tarša joje kaupiasi greičiau. Vertinant procentiškai, nemanau, kad skirtumai būtų itin dideli. Tokioms migruojančioms žuvims kaip žiobriai, karšiai, sterkai ar strimelės vandens šilimas neturėjo didelės įtakos",– pasakoja patyręs žvejys.

Daugėja dumblių

Klaipėdietis atkreipia dėmesį, kad kur kas didesnę reikšmę turi šylant vandeniui gausėjantys dumbliai.  Pastaruoju metu žvejys sako pastebintis, kad po audrų pakrantę nukloja didesnis dumblių sluoksnis. Nors ir anksčiau būdavę gausu dublių, vadinamosios juodojo akmens kerpės.

„Negalėčiau pasakyti, kad vandens atšilimas turi kritinę reikšmę. Su tokiais lėtais procesais gamta dažniausiai susitvarko pati. Tokia žuvis kaip stinta pas mus atplaukia neršti migracijos metu. Kelių laipsnių temperatūros pakilimas neturi įtakos nei neršto, nei migracijos kokybei", - savo įžvalgomis dalijosi A. Želvys. Pasak jo, naujas reiškinys – jau trejus metus stebimas ryškus stintų pagausėjimas Aismarėse. Žvejo manymu, tai susiję su žmogaus veikla ir technologijomis.

Ledonešiai išvalydavo ekosistemas

Pasak A. Želvio, žiemos pradėjo keistis ne pirmus metus – pirmieji ryškesni atšilimai pasirodė dar 1987 metais.

„Mano vaikystėje, laikotarpiu nuo 1962 iki 1984 metų, žiemos buvo atšiaurios, su didžiuliais ledonešiais. Jie efektyviai išvalydavo upes ir  Kuršių marias. Ledai, slinkdami link jūros, „išardavo", išgilindavo gruntą, išnešdavo palaidą smėlį, todėl Kuršių marių ekosistema buvo daug sveikesnė.

 Kadangi Baltijos jūra yra gana gėla, marių ekosistema turi jai itin didelę reikšmę – būtent į marias migruoja visos migruojančios žuvys", - pasakojo žvejys.

Pastebi daugiau taršos

Pasak žvejo ir gintarų gaudytojo, didžiausią įtaką Baltijos jūros ekosistemai daro žmogaus veikla.

„Pirmiausia norėčiau pabrėžti didėjantį nuotekų išleidimą į vandenį. Mano nuomone, nuotekos nėra tinkamai valomos. Audrų metu akivaizdžiai matomas didelis putų kiekis. Spėju, jog tai yra skalbimo priemonių ir kitų cheminių medžiagų poveikis. Būtina modernizuoti valymo įrenginius“,- teigia A. Želvys.

Pasak jo, antras gamtai kenkiantis dalykas – inžineriniai darbai uoste.

„Didžiausią įtaką mūsų pakrantei padarė bangolaužio molo užlenkimas pietvakarių kryptimi. Tai pakeitė per šimtmečius susiformavusias sroves. Jeigu anksčiau srovės judėdavo prie pat molo ir migruojančios žuvys galėdavo laikytis arčiau kranto, dabar iš Kuršių marių ištekantis gėlas vanduo plūsta gerokai toliau į jūrą. Dėl to visa migruojanti žuvis – žiobriai, stintos, sterkai – atsitraukia daug toliau, o mums, priekrantės žvejams, ją pagauti pasidarė gerokai sunkiau", - savo įžvalgomis dalijosi A. Želvys.

Kanalo gilinimas keičia aplinką?

Anot A. Želvio, kitas, gamtai nedraugiškas procesas – laivybos kanalo gilinimas.

„Suprantu, kad tai lemia ekonominiai interesai – į uostą turi įplaukti didieji laivai.  Tačiau, jeigu tai tęsis ir toliau, mes nebeturėsime pakrantės. Molo pasukimas turėjo įtakos ir kranto rekreacijai“,- įsitikinęs klaipėdietis.

„Kai čia pradėjau dirbti prieš 18 metų, kranto linija nuo dabartinės buvo nutolusi apie 200 metrų. Vanduo buvo gerokai toliau, pakrantė – ilgesnė, o paplūdimiai – kur kas platesni. Išgilinus kanalą ir pakeitus iš Kuršių marių ištekančių srovių kryptį, prasidėjo intensyvesnė kranto erozija. Jeigu taip bus ir toliau, liksime be žuvies, gintaro ir pačios pakrantės", - prognozuoja žvejys.

Vyksta kranto erozija

Klimato kaita keičia ne tik jūrą, bet ir krantą – spartėja kranto erozija. Kaip pakito Klaipėdos pakrantės linija, ir kurios vietos šiandien yra pažeidžiamiausios?

„Iki 2000 - ųjų metų pakrančių erozija buvo gana lėta ir vyko pagal nusistovėjusį ciklą. Stiprios audros nuplaudavo smėlį, tačiau kitos audros jį vėl prinešdavo, todėl kranto linija visiškai atsistatydavo. Tai lėmė senojo molo suformuotas stabilus srovių, bangavimo ir smėlio judėjimo ciklas, susiklostęs per šimtmečius. Audrų padariniai taip pat buvo nuspėjami“,- prisimena A. Želvys.

Tačiau, pasak jo, pradėjus statyti papildomą molo dalį ir pakeitus vandens srauto išėjimą iš Kuršių marių, pradėjo ryškėti intensyvi kranto erozija ir spartus pakrantės kitimas. Jūra ėmė labai stipriai ardyti, tarsi „atkovoti" krantą.

„Dabartinis smėlio pylimas į Baltijos jūros pakrantę, mano manymu, yra tik simbolinis veiksmas – tarsi žaidimas smėlio dėžėje.  Esminę įtaką daro mechaninis įsikišimas, kai pažeidžiama pati jūros ekosistemos struktūra: pakinta srovės, sutrikdomas vandens ištekėjimas iš marių. Būtent tai ir lemia didžiausius pokyčius.

Smėlio pylimas kranto erozijos nei sustabdė, nei sustabdys.  Jeigu žmogus nesikištų, manau, jūra pati gebėtų viską susireguliuoti. Ar po 30 metų Melnragė neatsidurs po vandeniu?” – svarstė pajūrio senbuvis.

Ekonominis progresas gamtos sąskaita?

Klaipėdietis A. Želvys teigia, kad uosto gilinimas turi įtakos žuvų migracijai ir net didina taršą.

„Jūra yra gyvas organizmas, todėl kiekvienas įsikišimas į jos gyvenimą anksčiau ar vėliau turi neigiamų pasekmių. Išgilintas Klaipėdos uosto laivybos kanalas sutrikdė didelės dalies migruojančių žuvų migraciją. Be to, gilinant uostą, visas iškastas dumblas buvo išvežamas ir išpilamas į jūrą. Mano vertinimu, tai buvo piktybinis jūros teršimas“,- įsitikinęs žvejys.

Pasak jo, didžioji dalis sunkiųjų medžiagų, atliekų ir teršalų nusėda. Iš Minijos ir Nemuno upių bei Kuršių marių atnešamos medžiagos kaupiasi išgilintame laivybos kanale, nes vandens debitas – per tam tikrą laiko vienetą pratekantis vandens kiekis – lemia jų koncentraciją būtent šioje vietoje. Atliekant gilinimo darbus, visos susikaupusios taršios medžiagos koncentruotai iškeliamos ir išpilamos į jūrą. Tai sunkieji metalai, cheminės medžiagos, plastikas ir kiti teršalai.  

„Mano manymu, kanalo gilinimas yra vienas intensyviausių jūros teršimo būdų.  Suprantu, kad ekonomiškai tai laikoma būtinybe ir šio proceso sustabdyti neįmanoma, tačiau jo nematyti ir ignoruoti taip pat negalime.

Dar prieš trejus - ketverius metus buvo smėliu sodrinamos pakrantės, ypač Pirmosios Melnragės paplūdimiuose. Tuo metu, ieškodamas gintaro, braidžiau ten, ir mačiau švino spalvos smėlio sluoksnius, didelius durpių klodus. O durpės reiškia metano dujų sankaupas", - pasakoja A. Želvys.

Plastikas itin kenkia žuvų mailiui

Eutrofikacija – tai procesas, kai į vandens telkinį patekus per dideliam maistinių medžiagų kiekiui, sparčiai dauginasi dumbliai ir kiti mikroorganizmai, o deguonies kiekis vandenyje mažėja. Baltijos jūra laikoma viena labiausiai eutrofikuotų jūrų pasaulyje, o vasaros metu vis dažniau fiksuojamas intensyvus dumblių „žydėjimas“. Kaip šis reiškinys atsispindi realybėje, pasakoja jūros procesus nuolat stebintis Arūnas Želvys.

„Didelę gyvenimo dalį praleidau sovietmečiu, Lietuvos okupacijos laikotarpiu, tarybinėje santvarkoje. Tuo metu tarša buvo gerokai didesnė, nes žemės ūkyje trąšos buvo naudojamos kur kas intensyviau, o su gamta elgtąsi gerokai  barbariškiau. Vis dėlto gamta sugebėjo pati save išvalyti. Dabar, ko gero, didesnę problemą sudaro nebe organinės medžiagos, o plastikas, kuris daro kur kas didesnę žalą gamtai“,- teigia A. Želvys.

Pasak žvejo, plastiko irimas vandenyje ypač pavojingas smulkiam žuvų mailiui.

Trūksta harmonijos tarp gamtos ir žmogaus veiksmų

Kaip rasti pusiausvyrą tarp ekonominės plėtros ir jūros bei pakrantės apsaugos, klausiame žvejo Arūno. Jis įsitikinęs, kad ekonominis efektyvumas tampa svarbesnis už aplinkos apsaugą.

„Harmonija tarp žmogaus ir gamtos atsiras tik tada, kai atsiras šeimininkas, galvojantis apie rytojaus dieną, o ne vien apie pinigus. Tačiau, kiek suprantu, tokio požiūrio dar ilgai nesulauksime. Ekonominis progresas yra vykdomas gamtos sąskaita.

Nei uosto direkcijos atstovai, nei miesto vadovai iki šiol neskiria pakankamo dėmesio jūrai ir apskritai vandens telkiniams. Dažniausiai ieškoma tik ekonominės naudos, visiškai ignoruojant gamtos poreikius. Kol aplinkos apsaugos ir jūrinės apsaugos sistemoje nepradės dirbti žmonės, turintys realios darbo jūroje patirties, situacija nepagerės”,- mano žvejys.

Neliko audrų, mažiau ir gintaro

Arūnas Želvys yra ir gintaro gaudymo entuziastas. Jis sako, kad net ir gintaro gaudymui didelę įtaką daro žmogaus įsikišimas į jūros procesus.

„Vienas dalykas aiškus – gintaro laimikis tiesiogiai priklauso nuo audrų intensyvumo ir stiprumo. Kuo stipresnė audra ir kuo didesnės bangos, tuo didesnė tikimybė, kad į krantą bus išmesta daugiau gintaro”,- pastebi gintaro gaudytojas. Tačiau, jo manymu, ir gintaro „derliui” neigiamos įtakos turi kanalo išgilinimas,  o vyraujantys pietvakarių vėjai iš Karaliaučiaus pusės gintaro beveik nebeatneša.

Viena iš paskutiniųjų stiprių audrų, pavadinta „Feliksu", siautė 2014 metais. Tuomet vėjo greitis siekė iki 38 metrų per sekundę.  Maždaug dvejus - trejus metus jūrą gana dosniai metė į krantą gintarą. Tačiau audrų neliko, sumažėjo ir gintaro.

„Gintaro yra akivaizdžiai mažiau. Kai 2008 metais pradėjau gaudyti gintarą, pirmaisiais sezonais man pavykdavo surinkti iki 15 kilogramų gintaro. Pastaraisiais metais jo kiekiai labai ryškiai sumažėjo", - pastebėjimais dalijosi A. Želvys, žvejojantis ne tik žuvį, bet ir gintarą.

Pasigenda valdžios įsiklausymo

Stebint viešąją erdvę, neretai susidaro įspūdis, kad sprendimai dėl aplinkos priimami tik „iš viršaus”, nepakankamai įtraukiant vietos bendruomenes. Ar sprendimų priėmėjai girdi Klaipėdos žvejų balsą, kalbant apie Baltijos jūros ateitį?  

„Verslinėje žuvininkystėje dirbu jau 33 - ejus metus. Iki šiol nesu nei matęs, nei girdėjęs, kad kas nors būtų rimtai klausęsi verslinės žvejybos atstovų nuomonės. Sprendimai priimami žemės ūkio ministerijoje Vilniuje, o juos dažniausiai priima žmonės, kurie patys šio darbo nedirba.

Sėdėdamas Vilniuje žmogus, atrodo, žino, kaip geriau žvejoti ir kaip elgtis su jūra, geriau nei tas, kuris daugiau nei 30 metų dirba prie jūros. Net ir paskutiniame šiais metais vykusiame aplinkos ministerijos ir žvejų pasitarime kalbėjo visi, išskyrus žvejus.

Nė karto nebuvo atsižvelgta į mūsų nuomonę, nors iš tiesų mes esame tikrieji jūros šeimininkai – ją saugome ir puoselėjame“,- sako žvejys.

Neigia priekaištus, jog išgaudo žuvį

Neretai pasigirsta visuomenės priekaištų, kad esą versliniai žvejai išgaudo didžiąją dalį žuvies.

„Tai netiesa. Kaip pavyzdį galiu pateikti šių metų stintos sezoną. Šiandien yra gruodžio 17 - oji diena. Tai yra mėnuo ir 17 dienų nuo stintų žvejybos sezono pradžios. Per šį laikotarpį mes sugavome apie 50 kilogramų stintos. Štai ir visas mūsų „nuopelnas" tariamai išgaudant žuvį“,- sako A. Želvys.  

Pašnekovo teigimu, didelė dalis kritikos sklinda iš žvejų mėgėjų, ypač tų, kurie menkai išmano jūrinę žvejybą. Jie linkę kaltinti verslinės žvejybos atstovus dėl visų problemų, tačiau tai nėra teisinga.

„Nuoširdžiai noriu, kad ir mano vaikai bei anūkai galėtų valgyti stintą, starkį, lašišą ar žiobrį – tas žuvis, kurios veisiasi Baltijos jūroje. Todėl dirbame atsakingai: tinklų skaičius ir jų akių dydis yra griežtai reglamentuoti, o nekondicinės ir įsakymais draudžiamos žuvies mes neimame“,- pabrėžia klaipėdietis.

Pasak A. Želvio pastaraisiais metais priimama vis daugiau nelogiškų, normaliam žvejybos suvokimui prieštaraujančių teisės aktų.

Jūrai reikia meilės

Jūrą daug metų stebinčio A. Želvio manymu, klimato kaita, į kurią žmogus nesikiša, didelės žalos jūrai nepadarytų. Anot pašnekovo, tai yra lėtaeigis procesas, todėl bet kuris žuvų ar kitų gyvybės formų porūšis spėtų prisitaikyti. Žemės klimatas, pasak klaipėdiečio, per istoriją keitėsi ne kartą – nuo tropikų iki ledynų ir atgal, o didelė dalis gyvūnijos ir augmenijos tai išgyveno. Todėl, jo manymu, pats lėtas klimato pokytis neturi tokios didelės įtakos gamtai.

Tačiau, anot klaipėdiečio žvejo, didžiausią žalą gamtai daro neatsakingas, o kartais net priešiškas žmogaus elgesys jos atžvilgiu.

Arūnas Želvys lyg priesaką kartoja savo mamos seniai pasakytus žodžius: „Elkimės su gamta taip, kaip norime, kad ji elgtųsi su mumis. Jeigu mes mylėsime gamtą, ją saugosime ir puoselėsime, gamta tikrai atsakys tuo pačiu. Jeigu to nedarysime, prarasime ir ją, ir save“.

Kontekstas ir faktai

Baltijos jūros aplinką neigiamai veikia tiek žmogaus veiklos, tiek jau įsisiūbavę gamtiniai procesai pačiame vandens telkinyje.

Eutrofikacija. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, Baltijos jūros eutrofikacija vis dar lieka viena opiausių Baltijos jūros problemų. Remiantis Helsinkio komisijos (HELCOM) atliktu regioniniu vertinimu, maistingųjų medžiagų, sukeliančių eutrofikaciją, nuotėkis su upių vandenimis į Baltijos jūrą sumažėjo - azoto 12 proc., fosforo 28 proc., lyginant su 1997-2003 m. periodu, tačiau, nepaisant to, apie 94 proc. Baltijos jūros nesiekia geros būklės dėl  eutrofikacijos reiškinių. Čia svarbų vaidmenį vaidina ir antrinė – Baltijos jūros dugno nuosėdose – susikaupusi tarša.

Nuotekos. Baltijos jūra pasižymi ir itin tankiai apgyvendintomis pakrančių teritorijomis, kuriose gyvena apie 85 milijonai gyventojų. Į ją suteka daugiau nei 200 didesnių upių, atnešdamos pakankamai daug vandens kartu su išvalytomis, mažiau išvalytomis ar net nevalytomis nuotekomis, nuotėkiu iš žemės ūkio laukų.

Pavojingos medžiagos. Tarša pavojingomis medžiagomis – dar viena sena ir tebesitęsianti Baltijos jūros problema. Remiantis Baltijos jūros regioniniu vertinimu, apie 80 proc. Baltijos jūros nesiekia geros būklės dėl pavojingų medžiagų koncentracijų. Didelis dėmesys pastaruoju metu skiriamas farmacinėms medžiagoms, kurių į Baltijos jūrą patenka iš nuotekų valymo įrenginių.

Šiukšlės. Nors Baltijos jūrai nebūdingos plaukiojančios šiukšlių salos, kaip pvz., Ramiajame vandenyje, tačiau, pasak pašnekovės, Lietuvos pakrantėje aptinkamų šiukšlių kiekis beveik 5 kartus viršija siektiną geros aplinkos būklės vertę.

Intensyvi laivyba. Baltijos jūra - ir viena iš judriausių pasaulio jūrų su intensyviu laivų eismu. Skaičiuojama, kad vienu metu plaukioja apie 2000 laivų, o jų sukeliamas povandeninis triukšmas trikdo jūros gyvūniją.

Klimato kaita. Baltijos jūros ekosistema neabejotinai susiduria ir su klimato kaitos neigiamu poveikiu - vandens temperatūros, vandens lygio, ledo dangos pokyčiais, prie kurių turi prisitaikyti jūros gyvieji organizmai.

Veikla žemyne. Baltijos jūros ekosistema veikiama ir žmogaus veiklos, kuri vykdoma pačiame vandens telkinyje, tačiau didelės įtakos turi ir žemyne vykdoma veikla.

Poveikis krantams. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2024 – 2025 žemyninėje Baltijos jūros kranto dalyje buvo stebėti neigiami aukščių pokyčiai  (kiekvieno stebėto pajūrio ruožo ilgis- apie 2 km). Didžiausi neigiami pokyčiai stebėti Pajūrio regioniniame parke bei Būtingės geomorfologiniame draustinyje. Mažesni neigiami pokyčiai stebėti Melnragės, skirtinguose Pajūrio regioninio parko bei Palangos bei Šventosios rekreacinių zonų ruožuose.

Parengta pagal Aplinkos apsaugos agentūros informaciją

Aplinkai draugiškas uostas

Klaipėdos uostas – pirmasis tarp Baltijos valstybių ir vienas iš 35 uostų Europoje nuo 2024 m. turintis uosto aplinkosaugos vadybos sistemos (PERS) sertifikatą. Jis patvirtina, jog Klaipėdos uostas gali vadintis aplinkai draugišku uostu. PERS sertifikatu įsipareigojame siekti ilgalaikio tvaraus vystymosi ir aktyviai dalyvauti mažinant poveikį aplinkai.

Su Klaipėdos uosto PERS aplinkosaugos ataskaita galite susipažinti čia: https://portofklaipeda.lt/wp-content/uploads/2024/05/Klaipedos-uosto-PERS-Aplinkosaugos-ataskaita.pdf?statistika=56808

AB Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos informacija