Gotikinių pilių maršrutai

Kelių šimtų metų kryžiaus žygius primena raudonojo mūro pilys, bažnyčios bei tvirtovės. Lenkijoje šis paveldas puoselėjamas ir pritaikomas ne tik turizmui, bet ir vietos pramogoms, kultūrai, edukacijai, savivaldai bei religinėms poreikiams.

Lenkija gali pasigirti vienu iš unikaliausių kultūrinių maršrutų Europoje – gotikinių pilių keliu. Šis 642 km ilgio maršrutas leidžia aplankyti šešiolika įspūdingų pilių.

Varmijos ir Mozūrų vaivadijos žemėje išsidėsčiusios Gižycko, Kentshyno, Varmės Lidzbarko, Olštyno, Nidicos, Dzialdovo, Ostrudos ir kitos pilys. Dauguma jų strategiškai išsidėsčiusios palei buvusį Kryžiuočių kelią tarp Marienburgo (Malborko) ir rytinių Prūsijos pasienio zonų. Dažnai jos stovi prie upių, ežerų, kalvų. Kiekviena jų savaip išskirtinė ir liudija viduramžių miestų klestėjimą, riterių įtaką bei krikščionybės įsigalėjimą regione. Maršrutas pažymėtas specialiais ženklais su skydo simboliu.

Prūsų keliais į Gižycką

Lenkijos gotikinių pilių asociacijos kvietimu portalo Gargzdapilis.lt komanda šią vasarą susipažino su šių pilių istorija ir dabartine kultūrine veikla.

Nuo Klaipėdos iki pirmosios aplankytos Gižycko (lenk. Gyzicko) pilies – per 500 kilometrų. Lenkijoje keliai išties geri, tad į pirmąjį maršruto tašką atvykome greitai. Ypač sužavėjo senieji, prūsiškieji keliai, apaugę aukštais, vešliais medžiais – panašių dar galima rasti ir Mažojoje Lietuvoje. Vairuotojui–kolegai Žydrūnui– šie keliai buvo nemenka užduotis dėl intensyvaus eismo ir kartais painokų sankryžų. Kelionės metu grožėjomės miškais, ežerais, žaliuojančiais laukais.

Ne veltui šiaurės rytų Lenkijos regionas– Varmijos ir Mozūrų vaivadija – vadinamas „žaliaisiais šalies plaučiais“.

Čia yra apie 2700 ežerų, miškingų vietovių, girių, saugotinų teritorijų ir draustinių. Karštą dieną smagu tiesiog sustoti prie ežero ir atsigavinti vėsiose bangose.

Ežerų žemė ir pirmieji įspūdžiai

Be nuostabios gamtos šiame krašte laukia viduramžių gotikinės pilys, kurių durys svetingai atviros lankytojams: jose veikia muziejai, kultūros centrai, viešbučiai. Keliaujant vieną akimirką pravažiuoji jaukų miestelį su siaurų gatvelių raizgalyne, o kitą – jau stoviniuoji priešais masyvią Teutonų (Vokiečių) ordino pilį, kurios sienos atlaikė ir laiką, ir karus.

Vokiečių (kryžiuočių) ordino žygiai

Varmijos ir Mozūrų regione kadaise gyveno baltiškos kilmės prūsų gentys, artimos lietuviams ir latviams. XII amžiuje į šias žemes įsiveržė kryžiuočiai, gavęs popiežiaus leidimą „krikštyti“ prūsus.  Prasidėjo ilgas ir žiaurus jų užkariavimas, prūsų žemėje buvo statomos pilys, tvirtovės, bažnyčios, miestai.

Būtent tada atsirado tokios vietovės kaip Olštynas, Nidica, Dzialdovas, Lidzbarkas. Vietiniai gyventojai buvo asimiliuoti ir išnaikinti, o vietoje jų atsikėlė vokiečių, lenkų, lietuvių kolonistai.

Prūsų kalba ir kultūra laikui bėgant išnyko, bet jų vardas – prūsai – liko įrašytas istorijoje.

Po Ordino žlugimo kraštas tapo Lenkijos vasaline Prūsijos hercogyste, o vėliau – Vokietijos imperijos dalimi. Varmija išlaikė daugiau lenkiškos kultūros, nes buvo valdoma Lenkijos vyskupų, o Mozūrai ilgą laiką buvo labiau vokiško pasaulio pakraštys.

Lyg gyvas istorijos žemėlapis

1920 metais Mozūruose įvyko plebiscitas–visuotinis gyventojų balsavimas, kurio metu dauguma pasirinko likti Vokietijos sudėtyje, nors regione gyveno nemažai lenkiškai kalbančių žmonių. Po Antrojo pasaulinio karo kraštas atiteko Lenkijai–dauguma gyventojų vokiečių buvo ištremti, jų vietą užėmė naujakuriai iš kitų Lenkijos regionų.

Varmijos ir Mozūrų kraštas yra tarsi gyvas istorijos žemėlapis, kuriame susipina pagoniškos prūsų šaknys, gotikinis kryžiuočių paveldas ir pokario sukrėtimų atgarsiai.

Regionas išlaikė svarbų turizmui dalyką – autentiškumą, todėl išlieka viena įdomiausių Lenkijos vietų istorijos, kultūros ir gamtos mylėtojams. Be to, čia netrūksta pramogų – nuo riterių turnyrų, viduramžių festivalių ir koncertų iki žvejybos, burlaivių regatų ir sveikatingumo centrų.

Šventojo Brunono žūtis ir Lietuvos tūkstantmetis

Taigi, pirmasis mūsų sustojimas – žavingame Gižycko miestelyje, įsikūrusiame tarp dviejų didelių ežerų – Negotyno ir Kisajno. Miestas laikomas neoficialia Mozūrų sostine,  čia veikia svarbiausias šalies buriavimo ir ežerų turizmo centras.

Gižyckas lietuviams yra svarbi vieta – ji siejama su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose.

Ežero pakrantėje stūkso kalva, ant kurios pastatytas kryžius ir paminklas, skirtas vokiečių vienuoliui Brunonui  Kverfurtiečiui. Jis su krikščionybės misija keliavo po pagoniškas prūsų, jotvingių ir lietuvių žemes.

1009 metų liepos 9 d. Brunonas ir jo 18 palydovų buvo užpulti ir nužudyti – manoma, kad tai įvyko tuometinės Lietuvos pasienyje, netoli dabartinio Gižycko.  Įvykis aprašytas Kvedlinburgo analuose (XI a.), paminint ir Lietuvos vardą, kuris užrašytas lotyniškai „Litua“.

2009 metais švetėme Lietuvos tūkstantmečio sukaktį. Beje, Klaipėdoje viena iš naujausių katalikų bažnyčių pavadinta Šv. Brunono Kverfurtiečio vardu.

Šv. Brunono atminimo vieta Gižycke sulaukia daug lankytojų–čia gera ramiai pasėdėti, pasigrožėti ežero panorama nuo kalvos ar užlipus į apžvalgos bokštelį.

Lietuvos kunigaikščių ir Napoleono pėdsakai

Nakvojome viešbutyje „St. Bruno”, įsikūrusiame XIV a. Vokiečių ordino pilyje. Nuo jos per parką vingiuoja pažymėtas takas, vedantis iki Brunono atminimo vietos ežero pakrantėje.

Paminėtinas ir dar vienas istorinis įvykis, susijęs su Lietuva – 1361 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis netoli Gižycko pateko į kryžiuočių nelaisvę.

Vėliau, išsilaisvinęs, jis sudegino Gižycko medinę pilį. XV a.  kryžiuočiai toje pačioje vietoje pastatė mūrinę gynybinę pilį. Šalia pilies įsikūrė gyvenvietė, kuri vadinosi Lėcius. 1614 m. pilis buvo perstatyta renesanso stiliumi. Iki šių dienų yra išlikę autentiškų statinio dalių.

1807 m. pilyje buvo įsikūręs Napoleono kariuomenės štabas, kai prancūzai žygiavo per šias žemes. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta pusė Vokietijai priklausiusio Lėciaus miesto, smarkiai nukentėjo ir pilis. 1946 metais miestas atiteko Lenkijai ir buvo pavadintas Gižycku. 2011 metais pilis renovuota, įkurtas keturių žvaigždučių viešbutis. Jame veikia SPA centras, baseinas, boulingas, netgi mini uostelis, kuriame galima prisišvartuoti jachtai– jei kartais sumanytum plaukioti ežere.

Karališkos lovos ir pusryčiai bibliotekoje

Valgėme originalaus interjero restorane „Biblioteka”. Vakarienė ir pusryčiai–tiesiog tirpo burnoje. Beje, lenkai pusryčiams patiekia daug įvairių šaltų užkandžių, atspindinčių nacionalinę virtuvę, ir viskas labai skanu.

Geriausią įspūdį paliko viešbučio personalas, ypač svečių patirties specialistas Kamilas. Lydėdamas mus iki išties karališkų apartamentų, šis malonus jaunas vyras spėjo trumpai papasakoti ir pilies istoriją. Ant stalo radome vaišių ir šiltą Kamilo laišką su kreipiniu „Labas” bei palinkėjimu puikiai praleisti laiką Mozūrijos regione. Po tokio sutikimo nė neabejojome – lenkų svetingumą ir nuoširdumą jausime visos kelionės metu.

Tvirtovė, kurioje slapstėsi Vytautas Didysis

Ryte, pasimėgavę skania kava „St. Bruno” viešbučio terasoje, išvykome link Kenštyno ir Varmės Lidzbarko gotikinių pilių. Pakeliui dar trumpai apžiūrėjome Ryno pilį–didžiulę tvirtovę, pastatytą ant kalvos tarp dviejų ežerų, kuriuos jungia kryžiuočių iškastas tunelis. Šiandien pilis veikia kaip viešbutis, kuriame rengiamos viduramžių tematikos puotos.

Rynas istoriniu požiūriu svarbus ir tuo, kad čia, kaip teigiama, slapstėsi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, pabėgęs iš Jogailos nelaisvės Krėvos pilyje. Legenda pasakoja, kad jam pavyko pabėgti persirengus žmonos Onos tarnaitės drabužiais.

Lietuviai degino kryžiuočių pilis

Antroji kelionės diena Lenkijos gotikiniu pilių keliu buvo itin turininga–aplankėme net tris pilis, iš kurių dviejuose lankėmės muziejuose. Tądien nuvažiavome daugiau nei 100 km ir pėsčiomis įveikėme apie 10 kilometrų – 33 laipsnių karštyje tai buvo nemenka fizinė užduotis.

Kenštyno miesto pilies (lenk. Kętrzyn, vok. Rastenburg, liet. Raistpilis) istorija prasideda XIV amžiaus viduryje, kai kryžiuočiai, sudeginę prūsų gyvenvietę,  ant kalvos prie upės pasistatė medinį sargybos bokštą. Tai buvo jų forpostas – stebėti aplinką, gintis ir ruoštis karo žygiams į Lietuvą.

Didieji kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis ne kartą pavertė šią tvirtovę pelenais, todėl vėliau kryžiuočiai čia pastatė sunkiau sunaikinamą mūrinę pilį.

Joje gyveno vietinis kryžiuočių ordino administratorius. Ilgainiui tvirtovė išsiplėtė – tai buvo galingas trijų korpusų raudono mūro ir akmenų statinys su cilindriniais bokštais, apjuostas siena su vartais. Pilyje ir šalia jos buvusioje teritorijoje veikė kepykla, virtuvė, malūnas, alaus darykla, ginklų saugykla ir net kalėjimas.

Pilį sušaudė iš tankų pabūklų

Nelikus kryžiuočių, Rastenburgo pilis patekusi naujiems šeimininkams, buvo perstatoma ir rekonstruojama, vėliau nuniokota gaisrų. Čia veikė karališkasis teismas, vėliau pilis buvo naudojama įvairioms administracinėms funkcijoms ir kaip gyvenamosios patalpos.

Antrojo pasaulinio karo metais, kai Rastenburgo miestą užėmė sovietų kariuomenė, pilis ir didžioji dalis senamiesčio buvo sudeginta, kai į pastatus buvo šaudoma iš tankų pabūklų.

Pakeitė pavadinimą

Po karo, 1946 metais, lenkai pakeitė jiems atitekusio Rastenburgo miesto pavadinimą – jį pervadino Kenštynu (lenk. Kętrzyn), siekdami įamžinti kraštui nusipelniusio istoriko, publicisto Voiceko Kenštynskio (lenk. Wojciech Kętrzynski) atminimą. Vienas iš svarbiausių 1838-1918 m. gyvenusio šviesuolio nuopelnų – jis parengė kelis tomus Prūsijos istorijos šaltinių. Jo vardu pavadintas ir Rytprūsių mokslinių tyrimų centras Olštyne.

Atstatė iš brėžinių

Lenkai stebėtinai greitai atkūrė sugriautą Kenštyno pilį.  Rekonstrukcija, kartu su regotizacija pagal išlikusius XIX a. brėžinius, vyko 1961-1967 metais. Pilis vėl atgavo gotikinę išvaizdą – buvo pakelti pietinio ir rytinio sparnų stogai, šiauriniam sparnui pridėtas vienas aukštas su gotikiniais frontonais ir nuožulniu stogu. Dalis vidinių patalpų atkurta autentiškai.

‍

Rusė gelbėjo prūsų paveldą

Šiuo metu pilyje veikia V. Kenštynskio muziejus, miesto biblioteka ir kultūros centras. Muziejus gali pasigirti turtingomis kolekcijomis - nuo vietinės dailės kūrinių iki Prūsijos laikų archyvų, nuo išgelbėtų bažnyčių relikvijų iki sunaikintų dvarų paveldo. Už šį palikimą turime dėkoti muziejaus įkūrėjai Zofijai Licharevai – išsilavinusiai rusei iš Sankt Peterburgo, turėjusiai lenkiškų šaknų ir emigravusiai iš Sovietų Sąjungos į Lenkiją. 1931 metais ji tapo Lenkijos piliete.

Po karo Z. Lichareva dirbo krašto kultūros skyriuje–savanoriškai keliavo po apleistus Prūsijos pastatus ir dvarus, stengdamasi išsaugoti kuo daugiau kultūros vertybių.

Ji neleido ardyti išlikusių raudonojo mūro tvirtovės sienų. Tai buvo rizikinga veikla, nes Kenštyno apylinkėse dar siautėjo plėšikaujantys sovietų kariai. 1946 metais buvusiame kalėjime Z. Lichareva įkūrė muziejų, kuris vėliau buvo perkeltas į restauruotą pilį. Šiandien tai vienas seniausių muziejų Lenkijoje.  Z. Lichareva mirė 1980 m.,  palaidota Kenštyno kapinėse, o jos vardas įrašytas miesto garbės istorijoje.

Išskirtinės Kenštyno muziejaus kolekcijos

Tarp muziejaus kolekcijų ypač išsiskiria gotikinių XV a. skulptūrų kolekcija, XVI – XVIII a. epitafijos, laidotuvių vėliavos – tarp jų ir vienintelė išlikusi laidotuvių vėliavą iš buvusios Prūsijos teritorijos, vaizduojanti trejų metų berniuką. Taip pat saugomi alavo dirbiniai, krosninės plytelės, monetos, baldai, namų apyvokos daiktai. Veikia puikios parodos: senųjų prūsiškų vitražų, viduramžių virtuvės, rodomas interaktyvus filmas apie miesto ir pilies istoriją. Vasarą čia rengiama Šv. Jokūbo viduramžių mugė, vyksta įvairūs kultūros renginiai.

Pritaikyta asmenims su regos negalia

Pati Kenštyno pilis yra atkurta, tačiau aplink ją dar išlikę priklausančių statinių, kai kurie jau restauruojami, kiti vis dar laukia savo atgimimo.

Ypač džiugu, kad Kenštyno muziejaus ekspozicijos lengvai prieinamos ir lankytojams, turintiems regėjimo negalią.

Šalia autentiškų gotikinių koklių, viduramžių statulėlių ir skulptūrų pastatytos jų kopijos, kad neregiams būtų galima jas pažinti liečiant pirštais ir įsivaizduoti kūrinio formas. Ekspozicijų salėse informacija pateikiama Brailio raštu ir garsiniu įrašu. Rodant pažintinį filmą įspūdžiui sustiprinti pasitelkiami kvapai–pavyzdžiui, degant pilims juntamas degėsių kvapas. Žmonėms su regos negalia kvapai–vienas iš svarbiausių jutiminių orientyrų, reikšmingų pažinimo prasme.

Varmės vyskupų rezidencija

Labiausiai viduramžių dvasia alsuoja didinga Vyskupų gotikinė pilis (lenk. Zamek Biskupi) Varmės Lidzbarko mieste. Ji pastatyta tarp Alnos ir Simsaros upių XIV a. viduryje–apie 1350 metus. Tai viena geriausiai išsilaikiusių Lenkijos gotikinių pilių. Skirtingai nei dauguma kitų, ji nebuvo kryžiuočių, o katalikų hierarchų – Varmijos vyskupų– rezidencija.  

Kvadrato formos pilies kiemą vis dar supa originalios dviejų aukštų gotikinės galerijos – vienintelės tokios Lenkijoje. Šalia veikė arklidės, svirnai, kepyklos, odų dirbtuvės. Visa tai – tvirtai apsaugota gynybinėmis sienomis ir grioviais, kuriuos maitino aukščiau tekanti Simsarnos upė.  Daugiau nei 400 metų Varmės Lidzbarko pilis buvo vienas svarbiausių dvasinių ir politinių centrų Šiaurės Lenkijoje. Čia rezidavo Mikalojus Kopernikas, dirbęs savo dėdės – vyskupo – sekretoriumi.

Pilis virto rūmais ir kultūros centru

Nuo XVI amžiaus pilis palaipsniui neteko savo gynybinės funkcijos ir virto rūmais, kuriuose puošnumo netrūko: prabangūs baldai, paveikslai, bibliotekos ir meno kolekcijos. Pilies pietinėje dalyje pagal garsaus italų architekto projektą buvo pastatyti barokiniai rūmai ir įrengtos vadinamosios kardinolų salės. XVII-XVIII a. pilis tapo švietimo, meno ir filosofijos centru, kuriame lankėsi žymiausi to meto Lenkijos šviesuoliai. Neveltui pilis buvo vadinama Šiaurės Vaveliu.

‍

Tačiau viskam savas laikas. 1772 metais, kai Varmija atiteko Prūsijai, pilies spindesys pradėjo blėsti. Paskutinysis joje gyvenęs vyskupas – Ignacy Krasickis, vienas ryškiausių Apšvietos epochos protų, lenkų poezijos pradininkas– paliko pilį 1794 metais. Tuomet statinys pradėjo nykti.

Įspūdingos menės, muziejaus ekspozicijos ir rūsiai

Per vėlesnius šimtmečius pilis išgyveno Šiaurės karus ir Napoleono žygius, patyrė gaisrų, kurį laiką buvo paversta kareivinėmis, o vėliau– net našlaičių prieglauda. Nors laikui bėgant Varmės Lidzbarko pilis buvo apgriauta, tačiau niekada nebuvo visiškai sunaikinta. Vienu metu Prūsijos valdžia svarstė ją nugriauti, tačiau šių planų atsisakyta.

XX amžiaus pradžioje pradėti pilies atkūrimo darbai, kurie tęsėsi etapais iki šių dienų.  Autentiškai atkurti gynybiniai bokštai, vidinis kiemas su dviaukšte galerija, gotikinė koplyčia, rūmų menės ir sienų freskos. Šiuo metu pilyje veikia Varmijos ir Mozūrijos muziejaus filialas (centras Olštyne). Jame sukaupta vertinga kolekcija: bažnytinio meno kūriniai, portretai, senoviniai baldai.  

Pilyje išlikusi autentiška gotikinė atmosfera– ypač įspūdinga didžioji menė su skliautais, tarsi žvaigždėtas dangus, spalvotomis lubomis, polichrominiais ornamentais ir piešiniais. Didžiausios teismo salės ilgis siekia 27 metrus, plotis 8,8 m, aukštis – 10 metrų.

Įspūdingi ir kryžminiais skliautais dengti pilies rūsiai. Mums juos aprodė puikus muziejaus gidas – čia kadaise veikė vyno rūsiai, virtuvė ir kalėjimas.

Daug dėmesio karo istorijai

Viena iš labiausiai lankomų parodų - ginklų kolekcija: nuo seniausių laikų – Prūsijos babų, ankstyvųjų viduramžių kario atvaizdų, riterių šarvų, įvairių puolamųjų ginklų iki XX a. karų ginkluotės. Muziejuje eksponuojamas įspūdingo dydžio A. Hofmano paveikslas, vaizduojantis kruviną Lidzbarko Varmės mūšį (1807 m.), kuriame žuvo 20 tūkst. karių. Retai pasitaiko tokio masto paveikslų, kuriuose vaizduojamas visas mūšis, o ne tik atskiras jo epizodas. Tais laikais karo istoriją perteikdavo dailininkai–fotografijos dar neegzistavo.  

Viduramžių mūšių inscenizacijos

Varmės Lidzbarko pilyje vyksta klasikinės muzikos festivaliai, meno renginiai, parodos, edukacinės programos. Vasarą čia organizuojamos Heilsbergo (Lidzbark Warminski) mūšio inscenizacijos – susirenka iki 2000 šarvuotų „riterių“ iš visos Europos ir susiremia gyvai, tarytum gyvas istorijos blyksnis.

Paslaptingoji vyskupų antis

Šalia pilies – gražus viešbutis „Krasicki“, įkurtas buvusiame vyskupų dvare ir taip pat išlaiko gotikinę atmosferą. Viešbutyje veikia skliautuotas restoranas, netgi įrengta observatorija ir gotikinė biblioteka rūsyje. Kambarių interjeras puošiamas kiliminėmis dangomis su astronominiais ornamentais. Viešbučio svečiams siūloma apsilankyti dideliame bizantiško stiliaus SPA centre, kuriame įrengti kriokliai, sukūrinės vonios, pirtys.

Restorane virtuvės šefas Kšyštofas Mazurekas kviečia į kulinarinę kelionę, pristatydamas regioninius ir senovinius skonius. Jo firminis patiekalas – „Varmijos vyskupų antis“ – tai gastronominis šedevras, ruošiamas pagal griežtai saugomą receptą ir patiekiamas su saldžiarūgščiu migdolų, medaus ir vyno padažu.

Ragavome vyskupiškos antienos, triušienos bei grilyje kepto ožkos sūrio su daržovėmis – viskas buvo nepaprastai skanu. Po sočios vakarienės malonu pasivaikščioti po miestą, apeiti pilį, kuri naktį įspūdingai apšviesta.

Gurmanų rojus – Olštynas

Kulinarinę kelionės dalį pratęsėme Olštyne – Varmijos ir Mozūrų vaivadijos sostinėje. Tai jaukus, gražus miestas, apsuptas daugybės ežerų, nors šio vizito metu jų neteko pamatyti. Tačiau pasivaikščiojimas senamiesčiu ir vietinių tradicinių patiekalų ragavimas paliko puikų įspūdį. Skanauta koldūnų (lenk. pierogi), įdarytų grybais, kopūstais, mėsa, varške, bulvėmis; taip pat šviežios ežerų žuvies, žuvienės, bulvinių kukulių su mėsa, primenančių lietuviškus cepelinus. Ragavome ir egzotiškesnių valgių, pavyzdžiui, dilgėlių sriubos su sraigėmis.

Susitikimai su Koperniku

Seniausias Olštyno statinys – XIV amžiuje statyta Varmės kapitulos gotikinė pilis, pastatyta atviroje vietovėje tarp laukų ir upės vingio. Priklausydama Kryžiuočių ordino įtakos zonai, pilis ne kartą atsidūrė karų sūkuryje. Po Žalgirio mūšio 1410 m. atiteko lenkams, o vėliau dažnai keitė šeimininkus.

Šiuo metu pilis profesionaliai restauruota. Išsaugoti gotikiniai elementai – apskritas bokštas, vidinis kiemas, taip pat renesanso laikų interjeras. Muziejuje nuolat veikia parodos, skirtos Mikalojui Kopernikui, Olštyno ir Varmijos krašto istorijai. Pilyje rengiami koncertai, paskaitos, kino vakarai, įvairios parodos. Vasarą vyksta tradiciniai susitikimai su Koperniku, vaikams organizuojamos edukacinės programos, per kurias jie gali liesti eksponatus, matuotis šarvus, įsijausti į riterių vaidmenis ir mokytis žaisdami.

Mistinės prūsų babos

Olštyno pilies kieme stovi autentiška vadinamosios prūsų babos akmeninė figūra. Panašių matėme ir Kenštyno, ir Lidzbarko pilyse – tik kiekviena kitokia, bet traukianti žvilgsnį. Pasak Olštyno gidės, Lenkijoje jos vadinamos „kamienne baby“ (akmeninės bobos) arba „baby pruskie“ (prūsų bobos). Tai pagoniškos statulos, aptinkamos buvusiose prūsų, jotvingių žemėse. Jos vaizduoja tiek moteris, tiek vyrus, statulų amžius – maždaug nuo 600 iki 1000 metų.

Moteriškos figūros dažniausiai siejamos su vaisingumo ir motinos globos simbolika, o vyriškos – su karžygių, vadų ar protėvių įamžinimu. Kai kurios statulos pavaizduotos su kardais, gėrimo ragais ar papuošalais, todėl laikomos sakraliniais paminklais arba kapų žymekliais.

Prūsų babos priskiriamos plačiai Rytų Europos akmeninių stabų tradicijai, bet kartu yra unikalus vakarų baltų kultūros palikimas. Su prūsų babomis siejamos ir legendos–pasakojama, kad tai buvusios užkeiktos moterys arba žuvę kariai, paversti akmenimis tam, kad amžinai saugotų savo gentį. Vietos gyventojai tikėjo stebuklinga stabukų galia, todėl palikdavo prie jų aukas, prašydami derliaus, globos ir apsaugos.

Miestą laimino popiežius

Olštynas įsikūręs prie vaizdingos Alnos upės (prūsiškai – Lynos). Manoma, kad miesto pavadinimas kilęs būtent nuo šios upės–vokiškai Alna vadinama Allenstein.

Miestas didžiuojasi savo gotikine pilimi, kurioje kelerius metus gyveno ir dirbo pasaulinio garso lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas. Taip pat išlikę senoviniai Aukštutiniai miesto vartai, Rotušė, didinga gotikine Šv. Jokūbo bazilika, kurioje 1991 metais lankėsi popiežius Jonas Paulius II – vienas didžiausių Lenkijos istorinių ir dvasinių autoritetų.

Naktis masonų ložės viloje

Viešnagės metu patekome į miesto šventę – pilies papėdėje vyko koncertas, kuriame pasirodė garsūs Lenkijos muzikantai. Šventės šurmulį girdėjome iki paryčių, nes nakvojome pilies parke, šimtametėje viloje -  viešbutyje „Po pilimi“ (lenk. Pod Zamkiem). Kadaise ši vila priklausė masonų ložės vadui, vėliau joje veikė ir muzikos mokykla. Dabar autentiškas viešbučio interjeras vilioja ne tik turistus, bet ir kino kūrėjus. Svečiuojantis jautėsi namų jaukumas, ypač pusryčiaujant vilos valgomajame prie baltomis staltiesėmis padengtų stalų.

Lyg kine apie kryžiuočius

Nidicos (lenk. Nidzica, vok. Neidenburgas) pilis – viena geriausiai išlikusių kryžiuočių gotikinių pilių, dažnai vadinama vartais į Varmijos ir Mozūrų vaivadiją. Ji primena vaizdus iš filmų apie kryžiuočius: stovi ant kalvos, turi uždarą kiemą.

Pilis pastatyta apie 1370 metus Vokiečių ordino didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės įsakymu. Pelkėtose vietovėse prie Nidos upės pradėjo kurtis miestas – gyventojai namus statė ant polių, kurių liekanas šiandien galima pamatyti pilies muziejuje.

Miestas buvo pavadintas Neidenburgu ir tapo viduramžių amatų centru – čia žiedžiami puodai, gaminamos čerpės, kalami metalo dirbiniai.

1389 metais pilyje vyko derybos tarp Lietuvos, Lenkijos ir Vokiečių ordino atstovų – buvo svarstomi pasienio ginčai. Tačiau ilgalaikės taikos regione pasiekti nepavyko. Po Žalgirio mūšio Jogailos kariuomenė du kartus buvo užėmusi pilį.  

Ne kartą įvairiais istorijos tarpsniais Nidicos pilis buvo suniokota–čia buvo įsikūrusi prancūzų kariuomenė, veikė karo ligoninė. XIX a. pilį iš užmaršties prikėlė teismo patarėjas Ferdynandas Gregorovičius.  Jo pastangas sunaikino Antrojo pasaulinio karo sprogdinimai – pilis buvo smarkiai apgriauta.  

Pilį atkūrė iš „skeleto“

Tačiau lenkai skubėjo atkurti gotikinį paveldą – iš likusio „skeletinio“ mūro Nidica buvo atstatyta dar praėjusiame amžiuje. Išlikę ir gotikinės autentikos elementai:  kryžminiai skliautai riterių salėje, medinės sijos, freskos ir kita. Pasak gido Jozefo, turistus labiausiai domina būtent autentika. Jis vaizdingai pasakojo, kur stovėjo altorius, kur klūpėjo didieji magistrai, kur kryžiuočiai klausydavosi pamaldų, kaip veikė pilies sargyba, koks buvo gyvenimas ir papročiai buvusioje prūsų žemėje.

Totorių puota ir pilies išgelbėjimas

Žodžio kišenėje neieškantis gidas taip pat papasakojo linksmą nutikimą iš pilies istorijos. 1656 metais, kai totoriai, grįždami iš Prostki mūšio, apsiautė miestą, Nidicos likimas kabėjo ant plauko. Tačiau jaunas miestelėnas Janas Nowakas pastebėjo totorius, puotaujančius prie didžiulio akmens netoli miesto. Janas atsuko paliktą be priežiūros totorių pabūklą į juos pačius, iššovė ir pataikė. Totorių stovykloje kilo panika, pamanius, kad juos kažkas užpuolė. Janas pasislėpė mėšlo krūvoje – narsus jaunuolis tapo miesto legenda.

Rengia viduramžių puotas

Šiandien Nidicos pilyje rengiamos viduramžių puotos: svečiai vilki vienuolių ar riterių apsiaustus, vyksta riterių kovos, šokiai, vaišės valgant be įrankių. Gotikinėse salėse organizuojami koncertai, parodos, konferencijos. Pilyje veikia muziejus, biblioteka, galerija, restoranas ir viešbutis.

Tiltas tarp praeities ir dabarties

Dar vienas XIV amžiaus Vokiečių (kryžiuočių) ordino gotikinis statinys  – Dzialdovo (lenk. Dzialdowo) pilis. Pirmąją gyvenvietę dabartinio miesto vietoje įkūrė prūsų genties sasinų nariai. Sasinų žemė ribojosi su Mozovija, todėl tapo ne kartą lenkų puolimo taikiniu, o vėliau buvo užkariauta Kryžiuočių ordino.

Toliau – istorija, būdinga daugeliui pilių: karai, gaisrai, besikeičiantys šeimininkai.

Įdomi detalė – per švedų invaziją Dzialdovo pilyje žiemojo pats Švedijos karalius Karolis Gustavas X.

Pilis ir miestas smarkiai nukentėjo per XX a. karus. Naciai vokiečiai buvusiose kareivinėse buvo įkūrę karo belaisvių stovyklą, vėliau paverstą žmonių naikinimo vieta.

Restauravimui – milijonai zlotų

Vis dėlto, nepaisant karų, Dzialdovo senamiestis išsaugojo viduramžišką gatvių išplanavimą, todėl verta pasivaikščioti aplinkinėmis gatvėmis. Naujasis miesto rajonas kur kas gyvesnis: šiuolaikiškai sutvarkyti parkai ir gatvės, vakare čia būriuojasi jaunimas.

Pagrindinė miesto traukos vieta – neseniai restauruota Dzialdovo pilis, kaip ir buvo nuo amžių.

Jos atkūrimui buvo skirti milijonai zlotų iš valstybės biudžeto. Pasak vietinio gido, autentiškų, gotikinių elementų išliko tik apie 10 proc., tačiau atkūrimo darbai atlikti kruopščiai.  

Vyksta tradiciniai riterių turnyrai

Šiuo metu pilyje veikia muziejus, skirtas miesto ir regiono istorijai bei Kryžiuočių ordino laikams. Įdomu tai, kad pilyje posėdžiauja miestelio savivaldybės taryba – tokios puošnios posėdžių salės pavydėtų ir didžiųjų miestų valdžia. Pilis atvira visiems bendruomenės nariams: čia daug erdvės skirta vaikų edukacinėms veikloms, kurių metu jie susipažįsta su krašto istorija. Dzialdovo pilyje taip pat vyksta tradiciniai riterių turnyrai, kurie yra populiarūs.

Nakvynė kartu su pobūvio svečiais

Nakvoti teko svečių namuose netoli pilies. Tą vakarą šeimyninis viešbutukas laukė pobūvio svečių, todėl mums nakvynę suteikė ne pagrindiniame pastate, o fligelyje kieme– kad švenčiantieji netrukdytų poilsio. Vakarieniaudami ir pusryčiaudami restorane jautėmės tarsi patys būtume vakarėlio dalyviai, aplink zujo svečiai, o kitų žmonių viešbutyje tuo metu lyg ir nebuvo. Pusryčių stalas buvo nukrautas skaniais valgiais, o šeimininkai – pagyvenusi pora–maloniai bendravo su savo svečiais.

Kryžiuočių pilys – galinga karinė struktūra

Kryžiuočių ordinas sukūrė vieną galingiausių gynybinių pilių sistemų Europoje. Pilys ir įtvirtinti dvarai buvo išdėstyti 15–20 km atstumu vienas nuo kito – tai buvo atstumas, kurį per dieną galėjo įveikti arkliu jojantis šarvuotas riteris.

Pilys tapo placdarmais kruviniems kryžiuočių žygiams į Lietuvą.

Žalgirio mūšis (1410 m. liepos 15 d.) sudavė triuškinantį smūgį Ordino viešpatavimui. Ar žinojote, kad šis mūšis turi tris oficialius pavadinimus: lietuvių –Žalgirio, lenkų – Grunvaldo, vokiečių – Tannenbergo?

Ostruda: imperatoriaus žiemos būstinė

Dar viena įdomus objektas Lenkijos gotikinių pilių kelyje – Ostrudos pilis. Ji garsi įvykiais, susijusiais su Napoleono karais šiose žemėse. Pilies statyba pradėta XIV a. viduryje komandoro Giunterio fon Hohenšteino iniciatyva. Vokiečių ordino laikais čia veikė kryžiuočių štabas ir žvalgyba.

Po Ordino sekuliarizacijos pilis tapo pareigūnų rezidencija ir ginklų sandėliu. 1788 m. mieste kilęs gaisras iš miesto persimetė į pilį–sprogo parako sandėlis, sunaikinęs rytinį pilies sparną, kuris niekada nebebuvo atstatytas.

XVII amžiuje pilyje gyveno Ostrudos seniūnas Jonas Kristianas, taip pat kurį laiką– Švedijos karalius Gustavas Adolfas. 1807 m. čia apsistojo Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas, po sunkaus Ylavo mūšio su rusų kariuomene Rytų Prūsijoje nusprendęs pailsėti.

Kai Napoleonas žiūrėjo pro pilies langą

Prisimenant garsiuosius istorinius įvykius,  Ostrudos pilis kviečia į istorinį renginį „Didžiosios armijos stovykla Ostrudoje“, kurioje atkuriamas 1806–1807 m. Ketvirtosios priešprancūzų koalicijos karo laikotarpis.

Tuo metu mažas Mozūrų miestelis, užimtas prancūzų kariuomenės, tapo „Europos sostine“, nes čia atvyko pats Napoleonas.

Pilyje jis įkūrė savo būstinę ir armijos štabą.  Imperatorius čia gyveno nuo 1807 m. vasario 21 d. iki balandžio 1 d. Ši viešnagė paliko keletą autentiškų reliktų, kuriuos galima pamatyti pilies muziejuje: Napoleono laišką,  medalį „Napoleonas Ostrudoje“, paveikslo „Napoleonas suteikia malonę Ostrudos gyventojams. 1807 m. kovo mėn.“ reprodukciją.

Istorinio renginio programoje gausu veiklų: paskaitos, edukacinės dirbtuvės, žaidimai, pristatymai, istoriniai spektakliai ir svarbiausias akcentas – Didžiosios armijos ir jungtinių Prūsijos bei Rusijos pajėgų mūšio inscenizacija.

Istorijos kelias šiuolaikiniam keliautojui

Kelionė Lenkijos gotikinių pilių keliu – puiki proga pažinti turtingą viduramžių paveldą, pamatyti įspūdingus architektūros paminklus ir sužinoti daugiau ne tik apie Prūsijos, Lenkijos, Kryžiuočių ordino, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją.

Šis maršrutas leidžia per vieną kelionę aplankyti daugybę svarbių istorinių vietų ir kartu mėgautis puikiai išvystyta turizmo infrastruktūra: aiškiai pažymėtais objektais, įdomiomis ekspozicijomis ir patogiomis paslaugomis lankytojams. Tai vertinga patirtis visiems, kas domisi kultūra, architektūra ir prasmingomis pažintinėmis kelionėmis.

Daugiau informacijos apie pilis rasite interneto svetainėje: https://zamkigotyckie.org.pl/

Autorės žodis

Nuoširdžiai dėkoju Lenkijos gotikinių pilių asociacijai ir ypač asociacijos direktorei Izabelai Narożniak – už suteiktą galimybę man, kaip portalo Gargzdapilis.lt žurnalistei, keliauti Lenkijos gotikinių pilių keliu, susipažinti su išskirtiniu istoriniu paveldu, pasitelkiant profesionalius gidus bei vertingą istorinę literatūrą.

Šios kelionės metu parengta publikacija (iš viso dvi) siekia išliekamosios vertės – joje sudėta ne tik sukaupta informacija, bet ir gausi nuotraukų galerija, padedanti pajusti gotikinių pilių atmosferą ir gyvybę.

Džiugu, kad keliaudami atradome ir Lenkijos istorinius lobynus, ir susidūrėme su svarbiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pėdsakais – primenančiais bendrą mūsų šalių patirtį.

Taip pat nuoširdžiai dėkoju kolegai žurnalistui Žydrūnui Naujokui – už kelionės bendrystę, pasidalintas žinias bei už svarbų indėlį į vizualinę šio pasakojimo pusę.

Malonaus skaitymo!

‍‍Nuotraukos©Jolantos Beniušytės archyvas

‍