Transportas vis dar generuoja apie 40 procentų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, reikšmingą dalį sudaro ir energetikos sektorius. Šie skaičiai aiškiai rodo, kad technologiniai ar infrastruktūriniai sprendimai, nors ir būtini, nėra pakankami. Miesto transformacija į klimatui neutralų organizmą neįmanoma be gyventojų įsitraukimo, pasitikėjimo ir realaus dialogo.

Stabdo pasitikėjimo deficitas

Viena giliausių problemų, su kuria susiduria klimato politika mieste, yra visuomenės nepasitikėjimas valdžios institucijomis. Šis deficitas veikia kaip tylusis stabdis: net ir racionalūs, duomenimis pagrįsti sprendimai susiduria su pasipriešinimu vien todėl, kad jie suvokiami kaip primesti.

Tvarumo tema viešojoje erdvėje dažnai įrėminama kaip konfliktas. Vieniems tai kova su automobiliais, kitiems – su „nešienaujamomis pievomis“ ar didėjančiomis kainomis. Retai kalbama apie bendrą tikslą – geresnę gyvenimo kokybę mieste. Toks naratyvas supriešina skirtingas grupes ir apsunkina susitarimą dar prieš pradedant realius pokyčius.

Situaciją komplikuoja ir tai, kad klimato kaita daugeliui vis dar atrodo tolima, abstrakti problema. Kol pasekmės nėra juntamos asmeniškai, ji lieka fone, užleisdama vietą kasdieniams rūpesčiams. Tai sukuria paradoksą: veikti reikia dabar, bet visuomenės spaudimas atsiranda tik tada, kai žala jau padaryta.

Kai šaukštai po pietų

Klimato politikoje Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, vyrauja reaktyvus požiūris. Reali diskusija prasideda po potvynių, karščio bangų ar kitų ekstremalių įvykių. Tada skubiai ieškoma sprendimų, lėšų ir kaltų.

Ši logika pažįstama ir kitoms Europos sostinėms. Pavyzdžiui, Kopenhaga rimtas investicijas į prisitaikymą prie klimato kaitos pradėjo tik po katastrofiško potvynio. Tačiau toks kelias kainuoja brangiai – tiek finansiškai, tiek socialiai. Prevencija reikalauja politinės drąsos, nes jos nauda ne visada matoma iš karto, bet ilgainiui ji yra vienintelis tvarus pasirinkimas.

Žmonės pasigenda lyderystės

Diskutuojant apie visuomenės įtraukimą, dažnai teigiama, kad žmonės yra pasyvūs ar nenori keisti įpročių. Tačiau kita, ne mažiau svarbi perspektyva sako priešingai: visuomenei trūksta ne noro, o įtikinamų pavyzdžių.

Jei politiniai ir instituciniai lyderiai deklaruoja tvarumą, bet jų kasdieniai sprendimai su tuo nesutampa, pasitikėjimas nyksta. Ypač tai jaučia jaunoji karta. Kaip ir šeimoje, moralizavimas neveikia, kai nėra asmeninio pavyzdžio. Klimato politika reikalauja ne tik strategijų, bet ir nuoseklios, matomos lyderystės.

Tarp proveržio ir konflikto

Vilnius turi ir sėkmės istorijų. Investicijos į viešąjį transportą padidino jo patrauklumą, dviračių takų tinklas per keletą metų išaugo kelis kartus, o kelionių dviračiais skaičius iš esmės pasikeitė. Centralizuoto šildymo sistemoje miestas beveik atsisakė iškastinio kuro – tai vienas ryškiausių dekarbonizacijos pavyzdžių regione.

Tačiau greta šių pasiekimų matyti ir sisteminės nesėkmės. Gatvių siaurinimas, automobilių eismo ribojimas ar žaliųjų zonų pertvarkymas dažnai tampa konfliktų židiniais. Problema slypi ne pačiuose sprendimuose, o jų priėmimo procese. Gyventojai į diskusijas įtraukiami per vėlai – tada, kai planai jau parengti, o galimybės daryti realią įtaką beveik nėra.

Pastatų renovacija – dar vienas pavyzdys, kaip geri tikslai stringa praktikoje. Aukštos kainos, lėta finansinė grąža ir sudėtingas susitarimas daugiabučiuose sukuria barjerą, kurio neįmanoma įveikti vien administraciniais sprendimais.

Sprendimams reikia duomenų

Dar viena rimta problema – patikimų duomenų trūkumas. Miestai dažnai neturi išsamios informacijos apie vietines klimato rizikas, biologinės įvairovės būklę ar ilgalaikius pokyčius atskirose teritorijose. Dėl to sprendimai priimami intuityviai, sprendžiant akivaizdžiausias problemas, bet prarandant galimybę veikti tiksliau.

Tai sukuria dilemą: ar laukti metų, kol bus surinkti visi duomenys, ar veikti dabar, rizikuojant netobulais sprendimais. Klimato kaitos kontekste atidėliojimas dažnai reiškia didesnę žalą ateityje.

Klimato politika – tai susitarimas

Vilniaus patirtis aiškiai parodo: klimato politika nėra vien techninis ar administracinis klausimas. Tai socialinis susitarimas tarp miesto ir jo gyventojų. Be pasitikėjimo, be ankstyvo įtraukimo, be aiškaus paaiškinimo, kodėl pokyčiai reikalingi, net ir geriausi planai lieka neįgyvendinti.

Miesto ateitis priklauso nuo to, ar gyventojai bus laikomi kliūtimi, ar partneriais. Kol šis pasirinkimas nebus padarytas, klimato strategijos ir toliau balansuos tarp ambicijos ir realybės.

Parengta pagal Aplinkos forumo „Darni ekosistema: žmogui ir gamtai“ pranešimus