Kultūrinio kraštovaizdžio samprata Lietuvoje formavosi kelis dešimtmečius – akademinėje aplinkoje, urbanistikoje, paveldo apsaugos politikoje. Jau seniai aišku, kad kraštovaizdis nėra neutralus fonas. Tai sistema, kurioje persipina gamta, istorija, architektūra, ūkinė veikla ir bendruomenių patirtys. Kitaip tariant, tai aplinka, kurioje gyvename ne tik fiziškai, bet ir kultūriškai.

Europos kraštovaizdžio konvencija – lūžio taškas

Esminį poslinkį šioje srityje atnešė Europos kraštovaizdžio konvencija, kurią Lietuva ratifikavo prieš beveik ketvirtį amžiaus. Ji kraštovaizdį apibrėžė kaip žmonių suvokiamą vietovę, susiformavusią dėl gamtinių ir žmogaus veiklos veiksnių sąveikos. Tai buvo svarbus lūžis: dėmesys nukreiptas ne tik į išskirtines ar „atvirukines“ vietas, bet ir į kasdienius, gyvenamus, kartais pažeistus kraštovaizdžius.

Šis požiūris ypač aktualus Lietuvoje, kur „visiškai gryno“ gamtinio kraštovaizdžio beveik nėra. Didžioji šalies teritorijos dalis – tai kultūrinis kraštovaizdis, formuotas šimtmečius trunkančios žmogaus veiklos.

Kraštovaizdis kaip paveldo apsaugos raktas

Integruotas paveldo valdymas – vienas pagrindinių šiuolaikinės kultūros paveldo politikos tikslų. Jis nereiškia institucijų sujungimo, bet reiškia bendrą matymą ir koordinuotą atsakomybę. Kraštovaizdis čia tampa itin svarbus.

Saugant kraštovaizdį, dažnai lengviau apsaugoti ir pavienius objektus. Jis leidžia sujungti atskirus elementus į kultūrinius kompleksus, supaprastinti administravimą ir sustiprinti apsaugą. Tai ypač reikšminga šiandien, kai paveldo apsaugos interesai nuolat konkuruoja su ekonominiais ir infrastruktūros plėtros projektais.

Teisės aktai: sąvoka yra, turinio – per mažai

Nors kraštovaizdis Lietuvos teisės aktuose minimas dažnai – ypač saugomų teritorijų įstatymuose – realus jo svoris nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos sistemoje išlieka ribotas. Kraštovaizdžio pobūdis formaliai laikomas vertingąja savybe, tačiau praktikoje jis dažnai nustumiamas į antrą planą.

Iš daugiau nei 26 tūkstančių registruotų kultūros paveldo objektų tik nedidelė dalis aiškiai siejama su kraštovaizdžio apsauga. Tai rodo ne sąmoningo ignoravimo, o sisteminio požiūrio stoką.

Vizualinė aplinka: nematoma, bet lemiama

Kraštovaizdžio reikšmė ypač išryškėja istoriniuose miestuose ir miesteliuose, piliakalnių kompleksuose, dvarų sodybose, bažnyčių ir kapinių panoramose. Net ir puikiai restauruotas objektas praranda dalį savo vertės, jei jį supantis vaizdas tampa chaotiškas ar vizualiai užterštas.

Vizualiniai koridoriai, panoramos, reljefas nėra estetinė prabanga – tai neatsiejama paveldo reikšmės dalis.

Nauji iššūkiai: energetika ir kraštovaizdis

Pastaraisiais metais vienu didžiausių iššūkių tapo atsinaujinančios energetikos plėtra. Vėjo jėgainių parkai, saulės elektrinės, nauja infrastruktūra vis dažniau planuojami šalia kultūriniu požiūriu jautrių teritorijų.

Praktika rodo, kad net kelių kilometrų atstumu esantys objektai gali konkuruoti su istoriniais dominantais – miestelių siluetais, bažnyčių bokštais, piliakalnių linijomis. Todėl poveikio kraštovaizdžiui vertinimas negali būti formalumas. Jis reikalauja dialogo, derinimo ir realaus situacijos supratimo.

Parengta pagal „Kraštovaizdžio horizontų“ forumo pranešimus