Mokslininkų teigimu, tankus teritorijos užstatymas leidžia efektyviau naudoti energiją, infrastruktūrą ir žemę, o išmaniųjų miestų sprendimai, viešasis transportas bei centralizuotos energijos tiekimo sistemos sudaro sąlygas susidaryti mažesniam anglies dvideginio pėdsakui vienam gyventojui. Todėl miestas yra ne tik teršėjas, bet ir savotiška klimato laboratorija, klimatui palankių sprendimų priėmimo ir realizavimo erdve. Ateities miestas gali tapti inovacijų laboratorija, formuojančia ekologiškesnį visuomenės gyvenimo būdą.

Tvarumo iliuzija užmiestyje

Spalį sostinėje vykusiame aplinkos forume Vilniaus universiteto profesorius klimatologas Egidijus Rimkus atkreipė dėmesį į gajų, tačiau klaidinantį tvarumo įsivaizdavimą.

„Kaip mes įsivaizduojame savo idealius, neutralius klimatui namus? Namas, galbūt su saulės baterija ant stogo, automobilis kieme, saulėlydis ir palaimingas jausmas, kad esame „žali“ ir ekologiški. Greičiausiai šioje istorijoje žalia yra tik žolė, kuri mus supa. O pavadinti žolę gamta yra tas pats, kas palmių aliejui augintas plantacijas vadinti džiunglėmis“,- vaizdžiai kalbėjo profesorius.

Iš tiesų, namas priemiesčio kvartale yra daugelio žmonių svajonė. Tačiau, pasak prof. E. Rimkaus, tokiu atveju verta kalbėti ir apie sąnaudas šiai svajonei įgyvendinti: statybines medžiagas, elektros linijas, vandentiekį, kanalizaciją, internetą, kelius, apšvietimą. Pastačius namą užmiesčio laukuose pažeidžiama buvusi ekosistema. Nuosavam namui išlaikyti reikia daugiau energetinių resursų, o be individualaus transporto – nė žingsnio. Pasak prof. E. Rimkaus, visa tai lemia didesnį anglies dvideginio pėdsaką.

Palyginimui, didelio miesto buto gyventojas dažniau naudojasi viešuoju transportu, pastatuose taupoma energija ir racionaliau naudojama žemė. Be to, mieste geriau tvarkomos viešosios erdvės, lengviau pasiekiamos paslaugos. Prof. E. Rimkaus teigimu, perskaičiavus energetines ir kitas sąnaudas vienam gyventojui, jos yra gerokai mažesnės nei priemiesčiuose.

Paradoksas klimato atžvilgiu

Pasak prof. E. Rimkaus, Kalifornijos universitete Berklyje (JAV) atliktas tyrimas parodė, kad tankūs miesto centrai turi apie 50 proc. mažesnį namų ūkių anglies pėdsaką nei šalies vidurkis. Gi atokiuose priemiesčiuose šis pėdsakas gali būti net dvigubai didesnis. Vadinamasis Brando dėsnis teigia: kuo miestas didesnis ir tankesnis, tuo jis tvaresnis.

Kalbama apie tai, kad šiandien pasaulio miestai atsidūrė klimato kaitos epicentre. Juose gyvena 55 proc. pasaulio gyventojų ir šiuose miestuose išmetama į atmosferą 70 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Didžiausi taršos šaltiniai yra energetika, transportas, pastatai, pramonė ir atliekos. Kita vertus, ne visa miestuose vykdoma veikla skirta miestiečių poreikiams.

Ir čia, pasak prof. E. Rimkaus, iškyla paradoksas: nepaisant emisijų, tankus miesto gyvenimo būdas, lyginant su išskaidyta priemiesčių gyvensena, išlieka ekologiškai tvariausia alternatyva. Toks gyvenimo būdas leidžia efektyviau naudoti energiją, žemę ir teikti viešąsias paslaugas.

„Jei visi 8,2 milijardo Žemės gyventojų išsikraustytų į užmiestį, ir turėtų po savo žemės plotelį, labai tikėtina, kad mūsų planeta jau dabar būtų visiškai sunaikinta“,- vaizdžiai palygino profesorius.

Nors tankus miesto gyvenimas mažina tiesiogines emisijas, jis dažnai lemia didesnes pajamas ir, žinoma, vartojimą. Pasak prof. E. Rimkaus, sutaupyti ištekliai neretai išleidžiami kelionėms, pertekliniam vartojimui, dažnesniems skrydžiams ar savaitgalio važiavimams. Tai vadinamasis atoveiksmio efektas, rodantis, kad formalus emisijų mažėjimas mieste nebūtinai reiškia realų globalaus pėdsako sumažėjimą.

Nuo gynybos iki klimato kaitos inkubatoriaus

Prof. E. Rimkus apžvelgė istorinę pasaulio miestų raidą. Pasak jo, istoriškai miestai kūrėsi kaip apsaugos priemonės nuo išorės priešų ir gamtos kataklizmų. Antikos laikais atsirado pirmieji miesto planavimo principai: pradėta galvoti apie viešąsias ir žaliąsias erdves, gyvenimo kokybę, net vėjo kryptis, kad būtų pašalinti nemalonūs miesto kvapai. Viduramžiais miestai vėl užsidarė. Žaliosios erdvės beveik išnyko, o miestas tapo apsaugos nuo išorės pasaulio forma. XVIII amžiaus antroje pusėje prasidėjusi pramonės revoliucija miestus pavertė intensyvios taršos centrais – savotiškais klimato kaitos inkubatoriais.

„Šiuolaikinis miestas yra labai įvairus. Nors jo poveikis aplinkai didžiulis, kartu jis turi ir didžiules galimybes keistis bei keisti visą pasaulį. Iki XX amžiaus miestuose niekada negyveno daugiau kaip 10 proc. šalies gyventojų, o šiandien – jau 55 proc. pasaulio populiacijos. Koks bus ateities miestas, žaliuojantis, inovatyvus ar su lūšnynais centre, jo paties pasirinkimas“,- sakė prof. E. Rimkus.

Kur miestas, o kur kaimas?

Prognozuojama, kad 2050 metais net du trečdaliai pasaulio gyventojų gyvens miestuose. Pasak prof. E. Rimkaus, kartais pati miesto sąvoka tarsi išplaukia, nes ne visada aišku, kur baigiasi miestas ir prasideda kaimas.

Pavyzdžiui, Lietuvoje 103 miestuose gyvena 68,4 proc. gyventojų – nuo Vilniaus (įskaitant Grigiškes) iki Panemunės, kuri turėdama kiek daugiau nei 200 gyventojų, vis dar laikoma miestu.

Tuo pat metu didžiausi Lietuvos kaimai – Domeikava (apie 6000 gyventojų), Riešė (4500) ir Raudondvaris (4300) – dydžiu prilygsta mažiems miestams.

„Tai kelia klausimą, ar šios ribos apskritai atspindi realybę. Galbūt Lietuva jau tapo savotišku vientisu miestu?“, - svarsto mokslininkas.

Vilniaus emisijos ir ambicingi tikslai

2022 metais Lietuvoje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) pasiskirstymas pagal sektorius buvo toks: atliekos – 4,3 proc., pramonė –11,8 proc., žemės ūkis – 22,9 proc., energetika – 29,8 proc., transportas – 31,2 proc.

Prof. E. Rimkaus pateiktais duomenimis, Vilniaus miesto ŠESD struktūroje dominuoja trys sektoriai: transportas, elektros energijos vartojimas ir šilumos ūkis. Pramonės indėlis mieste esąs minimalus – tik viena įmonė („Paroc“) priskiriama prie reikšmingų ŠESD išmetėjų. Tai reiškia, kad Vilniui nereikia spręsti sudėtingų sunkiosios pramonės dekarbonizacijos problemų.

Vilniuje gyvena apie 20 proc. šalies gyventojų, o emisijų intensyvumas sudaro tik apie 12 proc. nacionalinio rodiklio. Emisijos vienam gyventojui siekia 3-4 tonas CO2. Palyginimui, panašiuose JAV miestuose šis rodiklis siekia apie 14 tonų, o tokie turtingi ir kartu taršūs miestai kaip Singapūras ar Dubajus viršija 30 tonų.

Vilnius yra užsibrėžęs ambicinga tikslą – iki 2030 metų penkis kartus sumažinti išmetamų CO2 kiekį.

Transporto sistemai iki „žalumo“ toli

Kalbėdamas apie kitas miestų ekologiškumo aktualijas, prof. E. Rimkus pabrėžė, kad energetikos ir šilumos ūkio srityse sprendimai daugiausiai priimami nacionaliniu lygmeniu.

„Lietuvos perėjimas prie atsinaujinančių energijos išteklių yra ne tik ekologinis, bet ir energetinio saugumo klausimas.  2028 metais Lietuva turėtų visiškai patenkinti energetikos poreikius iš „žaliųjų“ šaltinių“,- sakė mokslininkas.

Šilumos ūkyje irgi žengiama „žaliuoju“ keliu – jau dabar 80 proc. kuro sudaro biokuras, o ne aplinką ŠESD teršiantis iškastinis kuras. Gyventojams šie pokyčiai dažnai lieka beveik nepastebimi.

Pasak prof. E. Rimkaus, visai kitaip yra transporto sektoriuje. Čia didžiausias iššūkis yra žmonių įpročiai. Automobilių naudojimo ribojimas, viešojo transporto plėtra ir aktyvaus judumo skatinimas susiduria su socialiniu pasipriešinimu. Todėl, pasak mokslininko, būtina ne tik riboti, bet ir pasiūlyti patrauklias alternatyvas.

Miestas kaip pokyčių variklis

Nepaisant visų iššūkių, miestas išlieka pagrindine klimato sprendimų erdve. Būtent čia telkiasi intelektinis ir finansinis kapitalas, gimsta technologinės ir socialinės inovacijos, formuojasi nauji vartojimo ir judumo įpročiai, stiprėja pilietinės iniciatyvos.

„Miestas yra tiek tvarkus, kiek tvarūs yra jo gyventojai. Miestas turi formuoti kasdieninius pasirinkimus, pavyzdžiui, vietoje automobilio rinktis autobusą. Bet tokį autobusą, kuriame būtų šilta, patogu, yra vietos atsisėsti. Tada ir aš palikčiau savo automobilį garaže“,- sakė prof. E. Rimkus.

Viršelyje panaudotos Strasbūro miesto (Prancūzija) nuotraukos, autorė – Jolanta Beniušytė.