Lyg žmonių bendruomenėje

Šernų girininkijos miškai per pastaruosius tris dešimtmečius pasikeitė iš esmės. Iš vienodo, šimtamečių pušynų miško dabar susiformavo įvairaus amžiaus medynas – su penkerių, dešimties, penkiolikos, trisdešimties ir šimtamečiais medynais.

„Miškas – kaip ir mūsų visuomenė. Negali būti tik seneliai ar tik vaikai. Reikia visų – mažų, suaugusių, brandžių. Tik tada viskas miške sveika,“ – teigia girininkas A. Samoška. Ir tai – ne metafora. Kiekviena amžiaus grupė miške – tai buveinė skirtingoms gyvybės formoms: vienoms reikia šviesos, kitoms – tankmės, trečioms – brandžių medžių.

Ši transformacija įvyko palaipsniui – dalis pievų ir laukymių buvo apsodintos, kirstose vietose buvo atsodinti jaunuolynai, o kai kurios teritorijos atsinaujino natūraliai.

Kiekvienam miškui – savas orkestras

Vienas įspūdingiausių pokyčių miške, kurį fiksuoja ne tik akys, bet ir ausys – tai garsas. Girininkas pasakoja, kaip saulei tekant atsistoja tarp seno pušyno ir naujo jaunuolyno. Vyresniojo medyno pusėje kur kas tyliau, didesnė ramybė, čia daugiausia girdimi stambesnių paukščių balsai: plėšriųjų paukščių ar pelėdos ūbavimas. Iš mažesniųjų girdisi zylutės, bukučiai. Jau praaugusiame jaunuolyne aidi tikras orkestras: šurmulį, čiulbesį kelia smulkieji paukštukai.

„Jaunuolynuose iš tolo girdisi paukščių čiulbesys. Smulkūs giesmininkai čia randa tankmę, saugumą, patogią vietą lizdams sukti. O plėšrieji paukščiai, kaip vanagai ar suopiai, ten neskraido – jiems per mažai erdvės“, – pasakoja A. Samoška.

Miškas – tai ne tik mediena, tai namai. Todėl šiandien galioja naujos taisyklės: jaunuolynuose negalima vykdyti kirtimų iki birželio, kol paukščiai neišperėję.

Kirtimai: emocijos, poreikiai ir realybė

Miškų kirtimo klausimas – vienas labiausiai visuomenėje aštrinamų. Tačiau Šernų girininkijoje į tai žiūrima racionaliai. „Klaidinga manyti, kad Lietuvoje kertama be ribų. Ketvirtoje miškų grupėje pušis kertama sulaukus 101 metų, eglė – 71-ies, ąžuolas – 121 metų. Visa tai suplanuota dešimtmečiais į priekį, kad miškas galėtų nuolat atsinaujinti, kad nepritrūktume miško ateities kartoms, ir būtų patenkintas žmonių vartotojiškas poreikis,“– sako girininkas A. Samoška.

Daugelis žmonių nori matyti kuo daugiau sengirių, jos labai reikalingos, bet pamiršta, kad miškas Lietuvoje taip pat yra ir ūkinis, ir ekonominis vienetas, negalima kiekvieno miško paversti vien sengirėmis.

„Nemanau, kad po 30–50 metų mes vis dar turėsim tą patį medienos poreikį, tikiuosi jis mažės”, – svarsto girininkas. – Bet šiandien dar gyvename laikotarpiu, kai tualetinis popierius, kartonas, medinės baldų dalys ir statyboms būtina mediena yra reikalingi“.

Tai verčia susimąstyti – kiek miško reikia mūsų kasdieniams įpročiams? Ir ar tikrai visada suprantame, ką reiškia „nekirsti miško“? Ar miškų kirtimo neskatiname savo vartotojišku požiūriu, kas šiuo metu skatinama reklamomis vos įsijungus televizorių ar naršant internete? Ar tikrai mums reikia viso to, ką perkame?

Neregimas, bet pavojingas priešas

Šernų girininkijoje bei Šernų miške pagrindinė medžių rūšis – pušis. Ji geriausiai prisitaikiusi prie smėlingo dirvožemio. Tačiau anksčiau, ūkiniais tikslais, po pušimis buvo sodinamos eglės. Dabar tai – viena didžiausių problemų.

„Eglė turi seklų šaknyną, klimato kaita, sausros ją silpnina, ji nebesugeba gintis nuo žievėgraužio tipografo. Jei medis dėl drėgmės trūkumo nesukaupia pakankamai sakų – vabalas jį pražudo. Ir tada – domino efektas,“ – pasakoja girininkas.

Vienintelis veiksmingas būdas – iš karto pastebėjus požymius (sakų latakai, pjuvenos), kurie parodo šviežiai užpultą dar žalią medį – kirsti ir išvežti jį bent 3–5 km nuo miško. Priešingu atveju – tipografas plinta miške tarsi maras.

Šiukšlina nelegalūs vežėjai

Nors daugelis jau išmoko nešiukšlinti, problema vis dar egzistuoja. Ir ji pasikeitė. „Anksčiau rasdavome pavienes šiukšles:  čipsų pakelius ar plastiko butelius. Dabar – baldai, padangos, automobilių detalės iš remonto įmonių, senos sofos, net drabužių krūvos. Tai jau ne pavieniai iškylautojai – tai nelegalūs šiukšlių vežėjai", – sako A. Samoška.

Vienais metais iš miško buvo išvežta net 1200 padangų – visas vilkikas. Ir šiukšlės kelia ne tik estetinę, bet ir realią grėsmę. „Būna, kad šiukšlės padegamos. Vienas atvejis – sofa, kitoje vietoje degantys rūbai. Tik laimė, kad turime gaisrų stebėjimo kameras, kurios fiksuoja dūmus, tada važiuojame į vietą tikriname, gesiname. Turime budinčias priešgaisrines komandas. Tai padeda išvengti gaisrų”,- apie grėsmes miškui pasakojo girininkas.

Poilsio erdvės ir kultūra miške

Miškas – ne tik ištekliai ar paukščių, žvėrių namai, bet ir vieta žmogaus poilsiui. Šernų girininkijoje prie Karaliaus Vilhelmo kanalo buvo įrengta poilsiavietė. Tai – viena iš girininkijos iniciatyvų, kuriomis siekiama suderinti lankymąsi gamtoje ir jos apsaugą.

„Žmonės atvažiuoja su šašlykinėmis, meškerėmis. Jei nebus kur tvarkingai įsikurti – kūrens laužus kur pakliūva. Poilsiavietė – tai investicija ne tik į patogumą, bet ir į saugumą bei poilsio kultūrą miške,“– įsitikinęs girininkas A. Samoška.

Miškas – mūsų pasirinkimų veidrodis

Ilgametę patirtį sukaupęs Šernų girininkijos vadovas A. Samoška tiki, kad žmonės gamtos atžvilgiu keičiasi į gerąją pusę. Jo nuomone, jaunesnioji karta – sąmoningesnė. „Matom, kad vis daugiau jaunimo ne tik nešiukšlina, bet ir surenka svetimas šiukšles. Ir tai įkvepia tikėti, kad išaugs karta, kuri bus tikra gamtos sąjungininkė”, - sako girininkas. Jis priduria, kad gamtai mūsų nereikia – ji be žmogaus išgyvens. Bet mums be jos – nepavyks. Girininko žodžiai primena, kad miškas – tai ne tik gamtos turtas, bet ir mūsų moralinis barometras.

Šernų girininkija trumpai:

Šernų girininkijos teritorija: apie 6000 ha

Šernų miškas – apie 740 ha

Dominuojanti medžių rūšis: pušis

Kitos: eglė, beržas, juodalksnis, drebulė, liepa, rečiau – ąžuolas.

Dirvožemis: Šernų miško – smėlingas, kitur yra molingo, durpingo šlapio dirvožemio, kuris yra gana derlingas.

Iššūkiai: tipografas, klimato kaita, šiukšlinimas

Sprendimai: miškininkystės modernizacija, jaunuolynų atsodinimas, edukacija

Komanda: 4 žmonės

Jolantos Beniušytės nuotraukos