Po traumos – tik viena akis

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Palangos filialo aktyvi narė A. Bučienė – įkvepiantis pozityvumo ir veiklumo pavyzdys, kuris rodo, jog turint negalią gyvenimas nesibaigia, ir kad metai – tai tik skaičiai pase. Kaip nepasiduoti negaliai ir rasti jėgų įvairiai veiklai ir tokiame garbiame amžiuje? „Judėti, domėtis gyvenimu“,- atsako pajūrio gyventoja.

Istorikės išsilavinimą įgijusiai Anicetai, sveikatos sutrikimai prasidėjo tik vyresniame amžiuje. „Iki pat šešiasdešimties metų aš nesirgdavau, išskyrus operacijas, kurios buvo būtinos. Gamta davė tikrai neblogą sveikatą ir galbūt todėl, kad kiekvienais metais sportavau ir studijų metais taip pat. Ne todėl, kad reikia, o todėl, kad man tai patiko, mane tai traukė. Ir šiandien, būdama tokio amžiaus, aš vaikštau kiekvieną dieną. Jeigu groja gera muzika namuose mėgstu viena pašokti. Arba uždainuoju. Ir man yra smagu“,-  džiaugiasi energinga moteris.

Aniceta būdama dvidešimt penkerių metų stiklu netyčia susižalojo vieną savo akį. Po operacijos ja bematė tik šviesos šešėlį.

Laimei, kita akimi matė gerai, kol vyresniame amžiuje ir sveikąją pakirto sunki akių liga - geltonosios dėmės degeneracija. Iki pat dabar skaitanti A. Bučienė naudoja padidinamąjį stiklą, nors sako matanti labai mažai.

Daug skaitė nuo mažens

„Nuo pat vaikystės, jau pradinėse klasėse aš labai daug skaičiau. Kadangi išaugau daugiavaikėje šeimoje, skaitymo visada būdavo pakankamai, kol reikėjo padėti auginti mažesnius brolius. Tvarka šeimoje buvo labai ideali auklėjimo atžvilgiu. Mes augome neužgauliojami, niekada apie jokius fizinius arba kitokius smurtus šeimoje nebuvo nei kalbos. Mes visi tėvelių klausėme, galvoju, kad tai davė mums puikų pagrindą išaugti dorais žmonėmis. Augome dvi mergaitės ir šeši broliai. Visi puikiai gyvenome, visi tvirti, puikiai mokėmės. Aš esu labai patenkinta savo vaikyste, jaunyste. Aš mėgau mokytis, man ypatingai patiko kalbamieji dalykai – lietuvių literatūra, istorija“, - maloniais prisiminimais iš jaunų dienų dalijasi A. Bučienė.

Silpnos regos ir klausos moteris ypatingai domisi politikos aktualijomis bei priduria, jog gyventi visada buvo smagu, ypač kol buvo gyvi jos tėvai.

„O paskui aš įsikibau į gyvenimą ir stengiausi auklėti savo vaikus taip, kaip mane auklėjo tėvai. Ačiū Dievui, aš turiu tris vaikus – sūnų ir dvi dukras. Esu jais patenkinta. Mano vaikai įgijo išsilavinimą, mokėsi, buvo drausmingi. Jie visi dirba. Taip pat turiu septynis anūkus, penkis proanūkius, kurie yra auklėjami ta pačia tvarka, kuri atėjusi iš mano tėvų. Ar man trukdo dabartinės regos, klausos negalios?  Savaime suprantama, kad trukdo, bet ne tiek, kad gyvenimas dabar būtų blogas. Tiesiog reikia įdėti daugiau pastangų“, - sako Aniceta, jau trisdešimt metų esanti našlė ir gyvenanti savarankiškai.  

Kasdien – žygiai pėsčiomis

Pašnekovė pripažįsta, kad dabar šiek tiek trūksta aktyvesnės visuomeninės veiklos. „Aš visada kažką dariau: Šventojoje buvau miesto tarybos pirmininke, vadovavau pirmiesiems rinkimams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Visi mane matė šioje veikloje, šalia pagrindinio darbo. O šiandien aš tarsi esu niekam nereikalinga, mano gyvenimas kaip ir tuščias. Bet aš suprantu, kad dabar yra toks laikas. Man yra šitiek metų ir aš dabar nepradėsiu organizuoti renginių ar vadovauti žmonėms. Aš einu pasivaikščioti kiekvieną dieną, nueinu po du – tris kilometrus Pasiimu šiaurietiškas lazdas daugiau dėl saugumo, dėl akių“,- pasakoja Aniceta.

Ji teigia, dėl ilgaamžiškumo nieko specialiai nesistengusi daryti. Priešingai - dėl įtempto darbo grafiko kartais nebūdavo ir kada pavalgyti. Moteriai teko kadaise dirbti mokykloje, vėliau dėstytojavo žemės ūkio technikume, buvo dideli krūviai, daug pamokų, joms reikėjo ilgai ruoštis.

Nors akys beveik ir nebemato, o girdėti gali tik su klausos aparatu, šio pasakojimo pagrindinė herojė domisi žiniomis, „skaito“ garsines knygas ir  turi savo nuomonę įvairiomis temomis. Per mėnesį sakosi išklausanti net 10-15 knygų įvairia tematika, taip pat paskaito laikraščius, klausosi radijo. Žiemos metu Aniceta išvyksta į Jonavą arčiau dukters, o vasarą grįžta į Šventąją, į savo butuką poilsio namuose, kuriuose kadaise dirbo administratore.

Kalėdas primena giesmės

Gruodis pasižymi didžiausių metų švenčių laukimu. Ką Anicetai reiškia Kalėdos? Kokias emocijas ir prisiminimus sukelia šventinis šurmulys?

„Aš sėdžiu prie lango ir prisimenu savo vaikystės, jaunystės Kalėdas.  Jos buvo karo ir pokario metais. Kūčios, Kalėdos tada buvo labai kuklios, tačiau romantiškos, malonios, ir jos man kvepia iki pat šios dienos“,- sentimentų praėjusiam laikui negaili Aniceta.

Pasak garbaus amžiaus moters, šiame technologijų amžiuje pats Kalėdų laukimas pasidarė bene šventiškesnis negu pati šventė.

Aniceta Bučienė daugybę metu giedojo bažnytiniame chore, taip pat dainavo įvairiuose ansambliuose. Sako net vasarą žmonės dėkodavo už giesmes. Gruodžio savaitgaliais Aniceta su choru giedodavo bažnyčioje, ir jausdavo ypatingą pakylėjimą visą šventinį laikotarpį. „Kalėdos man yra didi šventė – lauki ir tiki, kad įvyks kažkas gero ir gražaus“,- sako prasmingą gyvenimo kelią nuėjusi moteris. Ji džiaugiasi dalyvaudama LASS Palangos filialo veikloje, nes filialas savo narius pagerbia ne tik jubiliejų proga ar per šventes, bet padeda įveikti ir kasdienybės iššūkius. „Filialo vadovė Daina Vitkauskienė – labai maloni ir rūpestinga, ji padovanojo man radiją“,- pasidžiaugė Aniceta.

Prašome klausytis pokalbio su Aniceta Bučiene čia:

Palangiškiai — aktyvi bendruomenė

Pasidomėjome, kaip gyvena Anicetos bendraminčiai palangiškiai, susibūrę į aktyvią bendruomenę.  Pasak LASS Palangos filialo vadovės D. Vitkauskienės, kartais žmonės galvoja, kad jei žmogus nemato, tai jis nebegali nieko. Išties, anot Dainos, net 80 proc. netektos regos kompensuoja kiti pojūčiai: lietimas, klausa ir kt.  Ji pabrėžė, jog neregiui irgi reikia žinių, įdomių užsiėmimų, ir tokių pat bendraminčių, likimo brolių ir sesių kompanijos.

„Juk nematantis žmogus yra toks pat žmogus, turintis tuos pačius pojūčius, turintis tą patį norą gyventi ir džiaugtis. Būtent tas mūsų bendravimas kartu padeda žmogui pamiršti, kaip yra blogai, kai tu nematai, kai staiga sutrinka rega, kai artimieji tavęs nesupranta ir palieka vieną namie sėdėti“, - sako D. Vitkauskienė.

Dauguma bendruomenės narių yra vyresnio amžiaus. Juos džiugina aktyvi filialo veikla. Palangiškiai su regos negalia nuolat lanko renginius mieste ir patys užsiima įdomia kūrybine veikla. Neseniai iš senų Brailio raštu parašytų sąsiuvinių gamino kalėdines eglutes, papuošė jomis savo patalpas, dovanojo kitiems.  Palangos gintaro muziejaus edukacijoje kūrė darbelius su paukšteliais iš pajūrio akmenėlių, kitų gamtinių medžiagų, juos nešėsi namo artimųjų džiaugsmui.

„Mes ne tik džiaugiamės ir susikibę rankomis sėdime. Savo nariams padedame susigaudyti įstatymų labirintuose, kaip tvarkingiau ar greičiau susitvarkyti negalią ar nedarbingumą, kaip greičiau gauti kompensacines priemones. Arba kaip greičiau pradėti „skaityti“ garsines knygas. Galiu pasidžiaugti, kad palangiškiai beveik visi  jas „skaito“,- patirtimi pasidalijo D. Vitkauskienė.

Prašome klausytis pokalbio su Daina Vitkauskiene čia:

‍

LASS Palangos filialo nuotraukos