„Zavišinės“ – architektų „atlaidai“

Architektų sąskrydį Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ surengė šviesaus atminimo architekto Algimanto Zavišos labdaros ir paramos fondas. Šis susitikimas, populiariai vadinamas „Zavišinėmis“, jau ne vienerius metus vyksta tarsi savotiški architektų „atlaidai“.

Pasak fondo pirmininko, architekto Aurimo Baužio, šių metų renginio tema – „Gamta šaukia. Neringa“ – kilo iš noro atkreipti dėmesį į nepelnytai pamirštas sritis: viešąsias erdves, krantines ir net viešuosius tualetus, kurie, Kuršių nerijos gyventojų ir lankytojų manymu, yra ne mažiau svarbūs nei pats gamtos grožis.

Anot forume diskutavusių architektų, saugomų teritorijų specifiką atitinkantis šiuolaikiškas požiūris į kasdienybės objektus lemia, ar pavyks sukurti viešąją infrastruktūrą, atspindinčią vietos išskirtinumą.

Sukurta vėjo, smėlio ir vandens

Kuršių nerija – gyvas pavyzdys, kaip gamtos ir žmogaus santykis formuoja unikalią aplinką. Smėlio kopos, miškai, pajūrio augmenija, gyvūnija bei šimtmečius čia gyvenę žmonės sukūrė ir kuria išskirtinį kraštovaizdį. Kuršių nerijos pamatas – smėlis, kurį atnešė Baltijos jūros bangos, o kopas suformavo vėjas. Smėlis yra takus kaip skystis, bet kartu išlaiko birumo savybes, būdingas kietosioms medžiagoms.

Pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės Linos Dikšaitės, smėlis yra pagrindinis veiksnys, lemiantis kraštovaizdžio dinamiką. Ne veltui sakoma, kad nerija yra sukurta vėjo, smėlio ir vandens. Keliaudamas smėlis rūšiuojasi: stambesnės dalelės lieka, smulkesnės nunešamos tolyn.  

Dėl oksidacijos Baltijos pakrantės smėlis yra šviesesnis nei kitose vietose. Pirmasis barjeras, stabdantis smėlio pustymą, buvo augmenija – ypač žolinė.

Daugiau audrų ir invazinių rūšių

Kaip pažymi L. Dikšaitė, gamtos „architektūroje“ kiekvienas turi savo vietą: jūrasmiltė atspari vėjui, smėliui ir druskingam klimatui – ji saugo nuo pustymo, šernas išknisa miško paklotę, todėl lengviau sudygsta augalai; kėkštas į „suartą“ dirvą atneša medžių sėklų (dažniausiai ąžuolų). Tačiau atsiranda ir invazinių augalų, pavyzdžiui, lubinai, kurie neturi jokios funkcijos ekosistemoje: jų nevartoja gyvūnai, jie neserga, sparčiai plinta ir išstumia vietines augalų rūšis.

Kuršių nerijoje ypač jaučiamas dažnėjančių stichijų poveikis krantams. Kadangi dėl klimato kaitos audros stiprėja ir dažnėja, gamta gali kardinaliai pakeisti nerijos kraštovaizdį.

„Vanduo kelia pavojų. Fiksuojamos didesnės pažaidos Baltijos jūros pakrantėje. Dėl klimato kaitos nebeturime ledo, kyla marių vanduo, užliejamos atskiros gyvenviečių zonos. Kol kas pavyksta išvengti didesnių potvynių - 2008 metais kelias į Preilą buvo užlietas, tačiau jį pakėlus, daugiau tokių atvejų nebepasitaikė. Miško teritorijoje vandens lygis kol kas nepakilo. Mano vaikystėje čia miškai buvo šlapesni – prireikdavo ir guminių batų“, – pasakojo L. Dikšaitė.

Baltas kopas keičia pilkos

Nors dažnai sakoma, kad Kuršių nerija išliko tokia pati kaip prieš 100 metų, situacija sparčiai keičiasi. Pasak L. Dikšaitės vyksta sukcesija – savotiška gamtos kaitos architektūra, kai viena ekosistema palaipsniui užleidžia vietą kitai. Gamtos tikslas – pusiausvyra: smėlis tampa žole, žolė – krūmais, krūmai – mišku.  Taip formuojasi vadinamosios klimaksinės bendrijos – ilgalaikės, stabilios ekosistemos.

Vis dėlto, ši natūrali kaita nebėra vien gamtos procesas – ją spartina žmogaus veikla.  Pasodinti medžiai, ypač pušys, gerokai pakeitė smėlingą kraštovaizdį.

„Kuršių nerijos kultūrinis kraštovaizdis keičiasi dėl miškų pertvarkymo. Vietoje baltųjų kopų atsiranda pilkosios – kopas užkariauja augmenija. Biologiniu požiūriu pilkosios kopos yra vertingos, saugomos kaip prioritetinės buveinės, tačiau baltųjų kopų vaizdai, kuriuos daugelis prisimena iš vaikystės, gali visai išnykti“, - sakė L. Dikšaitė.

2005 metais baltosios kopos dar užėmė didelius plotus, 2020 metais – jau gerokai mažesnius, o 2025 m.  – dar mažiau.

Miškas mieste ar miestas miške?

Pokyčių neišvengė ir Neringos miestas. Neringos savivaldybės vyriausiasis architektas, urbanistas Linas Bogušas kelia klausimą: ar Neringa - miestas miške, ar miškas mieste? Administracine prasme Neringa yra miestas.

„Tačiau ar Neringos miestas yra miškais atskirtų gyvenviečių samplaika? O gal nutolusi dar viena Vilniaus ar Kauno seniūnija, nes daugelis gyventojų atvyksta būtent iš tų didžiųjų miestų?  Kaip tokį miestą vystyti, tvarkyti infrastruktūrą?“ - kelia aktualius klausimus antrus metus savivaldybėje dirbantis architektas.

Daugiau kaip pusė gyventojų – ne vietiniai

Neringa nėra tipiškas miestas – ją sudaro išsibarsčiusios gyvenvietės UNESCO saugomoje teritorijoje, kurios net 84 proc. ploto užima miškai. Čia miestas tarsi įsiterpęs į gamtą, o ne atvirkščiai.

Neringoje gyventojų tankis iš tiesų nedidelis – nemaža dalis žmonių čia yra tik formaliai deklaravę gyvenamąją vietą. Iš viso skaičiuojama apie 5 400 gyventojų, iš jų tik apie 45 proc. nuolat gyvena Neringoje, likusieji– atvykstantys poilsiautojai vasaros sezono metu. Skaičiuojant ir tuos, kurie neapsistoja nakvynei,  Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro duomenimis, per sezoną Kuršių nerijoje apsilanko apie pusė milijono žmonių.

Žiemą Neringą būtų galima net uždaryti?

Pasak architekto L. Bogušo, esant tokiai situacijai, ir kyla natūralus klausimas: ar tai – miestas, ar gamtinis rezervatas su urbanistiniais elementais?

Gyvenimas Neringoje tarsi išskaidytas, o gyvenvietės tarpusavyje konkuruoja dėl poilsiautojų, renginių.

Tačiau, anot architekto, Neringoje reikia rasti būdų susitarti ir sugyventi visiems kartu. Ši miesto išsiskaidymo patirtis tampa pagrindu naujam požiūriui į urbanistiką, kuomet miestas – ne vientisa struktūra, o fragmentuota buveinė, įsipinanti į unikalų kraštovaizdį.

L. Bogušas sako, jog lapkritį būtų galima Neringą visai uždaryti, nes ji ištuštėja – išvyksta ne tik didžioji dalis gyventojų, lankytojų srautai išsenka, iki pavasario užsidaro daugelis poilsiaviečių, kavinių, net parduotuvių.

„Kažkas čia ne taip čia vyksta, taip neturėtų būti gyvybingame mieste“,- įsitikinęs architektas. Jis reziumuoja, jog formaliai Neringa yra miestas, realiai – nutolusi seniūnija, praktiškai – aglomeracija miške (keturios fiziškai mišku atskirtos gyvenvietės miškų masyve).

Naujiena – gamtinis viešasis tualetas

Smagu išgirsti apie naujus jaunų architekčių projektus, skirtus jautriai Kuršių nerijos aplinkai. Architektės Karolina Čiplytė ir Julija Čiapaitė – Jurevičienė ( „Case Studio for Arhitecture“) buvo pakviestos Neringoje suprojektuoti viešąjį lauko tualeto paviljoną, kuriame nenaudojamas gėlo vandens nuleidimas.

Išmatų surinkimas pagrįstas kompostavimo sistema: prie kiekvienos kabinos įrengiamos kompostavimo dėžės, skysčiai išvedami į specialias cisternas, o kompostas dėžėse palaipsniui išdžiūva, todėl tualetas neskleidžia nemalonaus kvapo. Gaivų orą užtikrina natūrali ventiliacija bei galimas papildomas kompostinių medžiagų (pvz., susmulkintų gamtinių atliekų) sluoksnis. Apšvietimas bus iš atsinaujinančio šaltinio–saulės energijos.  

Miško aplinkoje tarsi ištirpstantis tualeto namelis bus statomas iš vietinių medžiagų: pušies medienos, su nendriniu stogu. Ir jau kitą vasarą gamtinis viešojo tualeto paviljonas turėtų atsirasti prie vienos lankomiausių Nidoje vietų– Parnidžio kopos.

Taupo gėlą vandenį

Šio projekto išskirtinumas–visos kabinos pritaikytos žmonėms su negalia, todėl nėra jokios atskirties, visi naudosis tomis pačiomis patogumo priemonėmis. Be sanitarinės funkcijos, pastatas atliks ir poilsio vietos vaidmenį – čia bus galima pasėdėti, atsikvėpti, nusiplauti rankas lauko praustuvėje ar pervystyti kūdikį.

Architektės šio gamtinio tualeto idėją parsivežė iš Suomijos, kur tokie tualetai įrengiami ne tik parkuose, bet ir miestuose. Pasak K. Čiplytės, suomiai itin atsakingai saugo gamtinius išteklius– jų požiūriu, naudoti gėlą vandenį buitinei kanalizacijai yra perteklinė prabanga, todėl būtina ieškoti tvarių alternatyvų.  

„Suomiai sako tiesiai šviesiai: mirtis vandeniu nuleidžiamiems klozetams. Šokime iš istorijos į tvarią ateitį ir grįžkime prie komposto! Tai nėra nauja ir Lietuvoje – daugelis dar prisimena lauko tualetus, tačiau jie nebuvo paremti kompostavimo principu, kaip Suomijoje. Surinktas sausas kompostas Suomijoje vėliau panaudojamas miesto želdiniams tręšti“,- pasakojo architektė K. Čiplytė.

Suomija – viena iš sanitarinės architektūros inovacijų lyderių, ir jų pavyzdys rodo, kaip tvarūs sprendimai gali būti ir kultūriškai prasmingi. Suomiai jau prieš kelerius metus nusprendė, kad tokie kompostuojami tualetai stovės ne tik gamtoje, bet ir miestų viešosiose erdvėse. Tai dažniausiai gražūs mediniai statiniai, su širdelės formos langeliu – tarsi kvietimas užeiti, prisiminti senąją kultūrą ir gerbti gamtą. Įdomi detalė – naujuose tualetuose įrengtos specialios lentos, ant kurių žmonės gali palikti žinutes ar atsiliepimus, užuot braižę sienas.

Ne gėdingas, o reikalingas statinys

Architektės pabrėžia ir ekonominį aspektą – gamtiniai tualetai yra lengvai prižiūrimi, veikia ištisus metus, kompostavimui šaltis netrukdo. Jų eksploatacija kainuoja gerokai mažiau nei tradicinių sanitarinių sistemų.

Suomijos pavyzdys rodo, kad net iš pirmo žvilgsnio nedideli sprendimai, tokie kaip kompostinis tualetas, gali būti reikšmingi tiek tvarumo, tiek kultūrinės architektūros prasme.

„Viešais tualetas yra kultūros dalis. Tai, kaip mes jį kuriame, atspindi mūsų požiūrį į gamtą ir bendruomenę“,- savo patirtį apibendrina projekto autorės. Šią mintį jos parsivežė iš Suomijos, kur kompostuojami tualetai stovi tiek pačioje sostinėje, tiek atokiuose nacionaliniuose parkuose. Ir tai – ne gėdingos, kvapus skleidžiančios būdelės.  Šie nameliai yra švarūs, estetiški, tvarkingi ir funkcionalūs.

Krantinių dilema: saugoti ar atverti?

Architektas Aurimas Baužys atskleidė, kokią transformaciją patyrė Kuršių marių pakrantės–nuo kadaise buvusių natūralių meldynų ir smėlingų krantų, kuriais žvejai stumdavo savo valtis į vandenį, iki šiuolaikinių kietų krantinių, pirsų, prieplaukų ir uostelių. Senieji pakrančių vaizdai dar išlikę: jie užfiksuoti fotomenininko Antano Sutkaus fotoalbume apie Neringą visais metų laikais.  Tačiau iki mūsų dienų krantinių paskirtis ir vaizdas smarkiai pasikeitė.

Pasak A. Baužio, dalis krantinių išlaikė pirminę funkciją, jos vis dar naudojamos laivybai. Tačiau vis daugiau jų tampa viešosiomis erdvėmis, skirtomis renginiams, rekreacijai, susisiekimui bei žmonių judėjimui. Tai sukelia naujų iššūkių – ypač dėl erdvės dalijimosi: dažni konfliktai tarp pėsčiųjų ir dviratininkų rodo, jog būtina ieškoti naujų sprendimų.

Architektas siūlo ne atriboti erdves, o jas jungti: „Visi turėtų jaustis patogiai. Manau, nereikia krantinėse atskirti ženklais pėsčiųjų ir dviračių takų – tiesiog sukurkime bendrą erdvę, kurioje visi juda natūraliai. Kiltų mažiau konfliktų“, - įsitikinęs A. Baužys.

Istorijos prie vandens

Pasak A. Baužio, krantinės turėtų ne tik funkcionuoti, bet ir pasakoti vietos istorijas. Geras pavyzdys – vėtrungių ekspozicija Nidoje ir atvira meno galerija Juodkrantėje. Šios krantinės tapo gyvomis miestelių dalimis, kurios kviečia ne tik prieiti, bet ir ilgėliau pabūti, nes yra į ką pažiūrėti.

Gi Preilos ir Pervalkos krantinės išlaikė labiau gamtinį charakterį. Ten dar plyti apgriuvusios monolitinės krantinės, kurios, anot A. Baužio, tarsi primena senąsias smėlėtas pakrantes – jos vientisai pereina į vandenį, be aiškios ribos tarp žmogaus ir gamtos.

„Kol jos dar nėra visiškai atnaujintos, būtų galima išnaudoti jų natūralumą rekreacijai, kad žmonės galėtų ilgiau pabūti prie vandens. Ir dabar vietiniai įsirengia lieptelius, riša valtis, tiesiog sėdi krantinėje ir mėgaujasi vaizdais, kaip kadaise“,- kalbėjo architektas A. Baužys.

Kylantis Kuršių marių vanduo, patvankos ir galimai Klaipėdos uosto įtaka keičia Kuršių nerijos krantinių saugumo situaciją. Pasak A. Baužio, krantinės ne tik jungia gyvenvietes, leidžia plėtoti infrastruktūrą ir statyti, bet kartu atlieka ir apsaugos nuo gamtos grėsmių funkciją.

Ateityje - potvynių rizika

„Anksčiau žmonės, bijodami potvynių ar smėlio audrų, išardydavo savo namus ir išsigabendavo juos į saugesnę vietą. Ilgainiui turtas tapo nekilnojamuoju, jo niekas niekur nebeišsineš, tad teks spręsti klausimą, kaip apsaugoti būstus nuo vandens“,- mano architektas.

Paskutinį kartą ledai iš marių įsiveržė į Neringos gyvenvietę 2010 metais. Anksčiau būta atvejų, kai ledai įslinkdavo net ir į namų vidų. Tačiau dėl klimato atšilimo ledų nematome jau seniai, o vandens lygis mariose kyla. Šią vasarą buvo užlietas Juodkrantės kelias ir, pasak architekto, tokių atvejų ateityje tik daugės. Mažosios Lietuvos gyventojai anapus marių dar seniai suprato pavojų – jie nuo potvynių saugojasi pylimais.

Kokia bus Kuršių marių krantinių ateitis? Tikėtina, kad jos taps daugiafunkcinėmis – saugos nuo potvynio, bet kartu išliks atviros rekreacijai. Žmonės nori būti arti gamtos, ir architektūra turi tai užtikrinti, kartu saugodama aplinką ir pačius gyventojus.

Unikali patirtis kovojant su klimato kaita

Kuršių nerija – viena iš nedaugelio vietų Europoje, kur teigiami žmogaus sprendiniai ne sunaikino, o išgelbėjo ekosistemą. Vėją stabdantys želdiniai, smėlio migracijos valdymas, tvarios sanitarinės sistemos – visa tai, anot architektų forumo dalyvių, galėtų tapti praktikomis, vertomis dalintis su kitais.  

Klimato kaitos vis labiau veikiamos pakrantės Italijoje, Ispanijoje ar JAV šiandien sprendžia tuos pačius klausimus, į kuriuos Kuršių nerija jau atsakė savo unikalia praktine ir šimtmečių patikrinta patirtimi. Architektų teigimu, tvarumas nebūtinai reiškia naujausias technologijas. Kartais užtenka paprastų dalykų: augalų, žemės, žmogaus rankų darbo.

Jei Kuršių nerija sunyktų – dėl per didelio turizmo, chaotiškos statybos ar klimato pokyčių – prarastume ne tik unikalų kraštovaizdį.  Prarastume gyvą įrodymą, kad žmogus gali būti ne gamtos priešas, o jos tvirtas sąjungininkas.

Nuotraukos©Jolantos Beniušytės archyvas