Istoriografinėje literatūroje ir kultūros paveldo objektų aprašuose nurodoma, kad koplyčia ir varpinė buvo pastatytos bažnyčios globėjų – Gargždų dvarininkų baronų Renių – lėšomis. Akmeninė varpinė yra vienas vertingiausių išlikusių senojo miesto architektūros paveldo objektų. Ant jos fasado akmenyje iškalta 1840 metų data. Už varpinės iki šių dienų išlikęs autentiškas XIX amžiaus šventoriaus tvoros fragmentas, sumūrytas iš skaldytų lauko akmenų.

Varpinė skamba ir šiais laikais

Varpinė – kvadratinės formos, dviejų tarpsnių, sumūryta iš skaldytų lauko akmenų, su akmens skaldos užpildo inkrustacijomis. Kadaise jos keturšlaitis piramidinis stogas buvo dengtas skiedromis, o viršūnę puošė kalvio nukaldintas stilizuotas saulutės formos kryžius. Langų angas dengė medinės žaliuzių tipo grotelės, viduje buvo įrengti mediniai laiptai, o viršuje kabėjo varpai.

XIX amžiuje varpinėje buvo 3 varpai, XX amžiaus pradžioje – du. Jų skambesys sklisdavo toli už miesto ribų, kviesdavo į pamaldas, lydėdavo laidotuvių procesijas ir pranešdavo apie svarbiausius parapijos gyvenimo įvykius.

1915 metais varpus išsivežė kraštą okupavusi Vokietijos kariuomenė.

1926 m. Vokietijoje buvo išlietas naujas varpas. Ilgą laiką jis skambėjo Gargždų bažnyčios bokšte, kol 2022 metų gegužę jį pakeitė du nauji varpai. Viena senujų varpų sveria pusę tonos, kitas – toną. Jiems įsigyti Klaipėdos rajono savivaldybė skyrė 42 tūkst. eurų.

Šimtametis varpas buvo perkeltas į istorinę šventoriaus varpinę ir pakabintas ant specialiai sumontuotos metalinės konstrukcijos. Taigi senasis statinys vėl naudojamas pagal pirminę paskirtį. Visi trys varpai yra elektrifikuoti. Planuota, kad ypatingomis progomis gargždiškiai galės išgirsti visų trijų varpų skambesį. Senasis skambinimo būdas, kai varpai buvo judinami traukiant virves, jau tapo istorija.

Gargždų varpinės liaudies architektūros analogu galima laikyti Veiviržėnų bažnyčios varpinę, pastatytą 1859-1866 metais.

Tvirtovė, kuriai nuolat reikia pagalbos

Iš lauko akmenų sumūryta Gargždų bažnyčios varpinė iš pirmo žvilgsnio primena nedidelę tvirtovę. Ji atlaikė karus, okupacijas, gaisrus ir kitas miestą bei bažnyčią ištikusias negandas. Tačiau tvirtai atrodantis statinys  iš tiesų yra pažeidžiamas – per beveik du šimtmečius jam ne kartą prireikė remonto.

Kultūros paveldo specialistų vertinimu, įvairiais laikotarpiais atlikti darbai turėjo ir teigiamos, ir neigiamos įtakos varpinės autentiškumui.

Sienų mūras buvo ne kartą remontuotas XIX amžiaus antrojoje pusėje, vietomis tvirtintas ir XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais.

Praėjusio amžiaus pabaigoje šalia varpinės, kiek daugiau nei metro atstumu, iškilo klebonijos ūkinis pastatas su garažu. Jis užstojo visą pietrytinį varpinės fasadą, tačiau kur kas rimtesnių problemų sukėlė naujojo statinio pamatai.

2002 metais atliekant varpinės pamatų tyrimus, po jais aptikta tuštumų, susidariusių pasislinkus gruntui. Nustatyta, kad šalia pastatytų garažų pamatai buvo maždaug pusantro metro giliau nei varpinės.

Specialistai konstatavo, kad dėl po pamatais atsiradusių tuštumų pietvakarinė varpinės dalis pradėjo sėsti, o mūras – skėstis. Viršutinėje statinio dalyje susiformavę plyšiai plėtėsi žemyn per abu tarpsnius, langų sąramas ir po langais esantį mūrą, kai kur pasiekdami net grindis.

Dauguma plyšių buvo užtaisyti cementiniu skiediniu, tačiau dalis jų liko neužpildyti.  

Restauruojant prarasta dalis autentiškumo

2003 metais varpinė buvo kapitališkai remontuojama. Stogas uždengtas valcuota skarda, jo viršūnę papuošė kalvių rankų darbo metalinis kryžius. Remiantis išlikusiais analogais, pakeisti langai, medinės akustinių angų grotelės ir durys. Taip pat atlikti mūro bei sąramų restauravimo darbai, iš lauko akmenų naujai sumūryta viršutinė sienų dalis.

Iki remonto varpinėje buvo išlikusios senovinės raudonų molio plytų grindys, nors vietomis jos buvo ištrupėjusios, kai kur užtaisytos betonu. Nuspręsta visas grindis perkloti naujomis raudonomis plytomis, nepaliekant nė nedidelio autentiškos dangos fragmento.  Tai nemaža netektis, vertinant statinio autentiškumą. Koplyčia ir varpinė buvo statomos tuo pačiu metu, todėl jų grindys buvo vienodos. Koplyčios rūsyje senųjų molinių grindų danga išliko nepakeista.

Po 2003 metų remonto išryškėjo ir kita problema. Sutvarkius stogą nebuvo įrengta tinkama lietaus vandens nuvedimo sistema, todėl statinio vidų toliau veikė drėgmė.

Tyrimai atskleidė grėsmingą būklę

2023 m. parengtoje varpinės architektūrinių tyrimų atsakaitoje konstatuota, kad dėl atsiradusių trūkių būtina remontuoti kapitalines mūro sienas. „Būtinas grunto stabilizavimas, kaip viena iš apsaugos techninių priemonių ir neatidėliotinų saugojimo darbų, skirtų mažinti grėsmę žmonių saugumui ir kultūros paveldo objekto griūties ar vertingųjų savybių pararadimo riziką”,- teigiama dokumente.

Tyrimų duomenimis, buvo išlikę tik apie 20 proc. autentiško kalkinio mūro. Varpinės fasado būklė įvertinta kaip prasta, nes aiškiai buvo matomi įvairiais laikotarpiais atliktų fragmentiškų remontų ir rišamojo skiedinio taisymo pėdsakai. Taip pat nustatyta, kad dėl nuolatinės drėgmės blogėja vidaus sienų tinko būklė. Specialistai akcentavo būtinybę įrengti tinkamą lietaus vandens nuvedimo sistemą, kad drėgmė toliau neardytų istorinio mūro.

Paveldą gelbsti nauji tvarkybos darbai

2025 m. siekiant  išsaugoti kultūros paveldo statusą turinčią Gargždų bažnyčios šventoriaus varpinę, įgyvendintas jos fasadų tvarkybos projektas. Atlikti fasadų restauravimo ir tvirtinimo darbai, sutvarkyta lietaus vandens nuvedimo sistema.  Taip pat atlikti varpinės paprastojo remonto darbai. Prie istorinio statinio išsaugojimo finansiškai prisidėjo Klaipėdos rajono savivaldybė. Už atliktus darbus skirta beveik 40 tūkst. eurų.

Ar varpinėje galėtų atsirasti parapijos muziejus?

Gargždų bažnyčios šventoriuje stovintys istoriniai statiniai sulaukia turistų ir miesto svečių dėmesio. Žmonės apžiūrinėja koplyčią, varpinę, domisi jų istorija, tačiau patekti į abiejų statinių vidų šiuo metu nėra galimybės. Varpinė naudojama bažnyčios ūkinėms reikmėms, joje laikomos įvairios medžiagos bei rakandai.

Beveik du šimtmečius skaičiuojantis statinys ateityje galbūt galėtų įgyti ir naują, pažintinę paskirtį. Viena iš galimybių – įrengti nedidelį parapijos istorijos muziejų, kuriame būtų pristatoma Gargždų bažnyčios praeitis, išlikę istoriniai dokumentai, fotografijos ir sakralinio paveldo vertybės. Tokia erdvė suteiktų galimybę lankytojams ne tik apžiūrėti senąją varpinę iš išorės, bet ir geriau pažinti parapijos istoriją. Kol kas nieko konkretaus nenuspręsta, tai tik straipsnio autorės pamąstymai.

Koplyčia mena dvarininkų epochą

Gargždų bažnyčios šventoriuje stovinti koplyčia baltomis kolonomis iš tolo traukia akį. Nedidelis statinys saugo beveik dviejų šimtmečių istoriją – atlaikė karus, gaisrus, žmonių niokojimą, tačiau iki šiol neatskleistos visos jo paslaptys.

Koplyčios statybą finansavo baronas Feliksas Renė (vok. von Rönne), 1830 metais tapęs Gargždų dvaro savininku. 1840–1841 metais Renių šeima bažnyčios šventoriuje pastatė nedidelę stačiakampio plano, mūrinę, tinkuotą neoklasicistinio stiliaus Nukryžiuotojo Jėzaus koplyčią-mauzoliejų.

Vakarinį koplyčios fasadą puošia keturios klasikinio stiliaus kolonos, laikančios trikampį frontoną. Ant jo buvo pritvirtintas medinis kryžius su Nukryžiuotojo Kristaus skulptūra.

Koplyčios viduje buvo įrengta viena bendra erdvė, skirta privačioms šv. Mišioms.

Istorikės Janinos Valančiūtės knygoje „Gargždų miesto ir parapijos istorija“ (1998 m.), remiantis 1860 metų inventoriaus aprašymais, pateikiamas išsamus koplyčios interjero vaizdas:

„Pagal 1860 m. inventoriaus aprašymus, buvo sudėtos eglinių lentų grindys, stovėjo medžio meistrų meniško darbo medinis altorius, puoštas pjaustinėjimais, auksavimais. Jo viršus buvo vieno aukšto. Altoriaus centre buvo įstatyta didelė Nukryžiuotojo Jėzaus medinė statula. Ant mensos stovėjo 4 dideli sidabriniai liktoriai (žvakidės), parvežti iš Varšuvos ir po stiklu įrėminti surašyti kanonai.“

Baronų Renių mauzoliejus

Po koplyčia esančiame rūsyje buvo įrengtas šeimos mauzoliejus, kuriame laidoti baronų Renių ir su jais santuokos ryšiais susigiminiavusių grafų Mielžinskių šeimų nariai. Karstai į mauzoliejų buvo nuleidžiami per koplyčios grindyse įrengtą angą su atveriamomis durelėmis.

Istoriografinėje literatūroje užfiksuotas senųjų gargždiškių pasakojimas, kad paskutinį kartą mauzoliejuje laidota 1930 metais.

Karas sunaikino interjerą, pokaris – šeimos kapavietę

1941 metų birželio 22 dieną Gargždus nusiaubęs Vokietijos kariuomenės sukeltas gaisras neaplenkė ir koplyčios. Liepsnose sudegė beveik visas miestelis, iki pamatų supleškėjo medinė bažnyčia.

Mūrinės koplyčios sienos išliko, tačiau sudegė stogas, langai, durys, visiškai išdegė vidus.

1942–1943 metais koplyčia buvo atstatoma: uždengtas naujas stogas, įstatyti langai ir durys, tačiau sunaikintas interjeras nebeatkurtas.

Pokariu koplyčia vėl nukentėjo. Ji buvo apgriauta, nuplėštos palaidojimus žymėjusios memorialinės plokštės, išniekintas rūsyje įrengtas mauzoliejus.

Pasakojama, kad išniekintus palaikus vietos gyventojai paslapčiomis surinko ir bažnyčios kunigų pastangomis perlaidojo senųjų Gargždų kapinių šiaurės vakarinėje dalyje.

Tačiau tiksli perlaidojimo vieta iki šiol nenustatyta. Taip dvarininkų šeimos, kadaise turėjusios didelę įtaką Gargždų gyvenimui, amžinojo poilsio vieta liko nežinoma.

Remontai keitė koplyčios paskirtį ir išvaizdą

Apie 1960 metus koplyčia vėl remontuota. Jos rūsyje įrengtas šildymo katilas, skirtas bažnyčiai ir koplyčiai šildyti, sumūrytas kaminas. Languose įstatyti papildomi žieminiai rėmai ir grotos, prie esamų lauko durų sumontuotos antros durys.

Dar vienas remontas atliktas apie 1995 metus. Pastatas prijungtas prie centrinės šildymo sistemos, pakeista skardinė stogo danga, nugriauta virš stogo iškilusi kamino dalis, perdažyti fasadai ir suremontuotas patalpų vidus.

Anksčiau langai buvo ir galiniame koplyčios fasade, tačiau vėliau jie užmūryti, tikėtina, po 1941 metų gaisro. Nepaisant įvairiais laikotarpiais atliktų remontų, koplyčios laikančiųjų sienų mūras išliko autentiškas, kaip ir šoniniuose fasaduose esančios langų angos.

Pastatas ilgą laiką buvo naudojamas pagalbinėms bažnyčios reikmėms. Koplyčioje laikytas bažnytinis inventorius, ruoštasi procesijoms, o rūsyje įrengtos buitinės patalpos ir dirbtuvės.

Pastaruoju metu koplyčia perdažyta, jos stogas uždengtas cinkuota skarda. Sutvarkyta ir išvalyta buvusi mauzoliejaus patalpa, jos vidaus sienose atidengtos nedidelės nišos.

Architektūros požiūriu Gargždų koplyčia vertinama kaip būdingas klasicizmo epochoje paplitusių nedidelių stačiakampio plano mūrinių koplyčių su portikais pavyzdys. Vertingas jos tūris, planinė struktūra ir fasadų kompozicija.

Išlikę sunaikinto mauzoliejaus ženklai

Statant naująją Gargždų bažnyčią, šventoriuje buvo aptikta žemėmis apnešta memorialinė plokštė su įrašu, liudijančiu, kad koplyčios mauzoliejuje buvo palaidota grafienė Gabrielė Krasickienė- Renė, kilusi iš kunigaikščių Oginskių giminės. Ji buvo Gargždų dvaro savininko Felikso Renės marti, jo sūnaus Eugenijaus žmona.

Plokštėje nurodyta, kad grafienė mirė 1912 metų rugsėjo 12 dieną, sulaukusi 82 metų. Lenkų kalba užrašytoje epitafijoje liūdinčios dukterys ir artimieji prašo Dievo gailestingumo jos sielai.

Grafienės laidotuvėse dalyvavo ir iš Gargždų kilęs kunigas, poetas bei rašytojas Mykolas Vaitkus, kurį globojo dvarininkai Gabrielė ir  Eugenijus Renės.

Savo atsiminimuose M. Vaitkus aprašė koplyčią, kuri jam dar jaunystėje paliko didelį įspūdį:

„Šventoriaus kertėj, pačioj gražiausioj vietoj, kur atsiveria didingiausias žvilgsnis į Minijos slėnį, grakščiai glūdi balta dorinio stiliaus koplyčia <...> ta koplytėlė, iš visų pusių žiūrint, atrodė tokia kukli, gracinga, nekalta, lyg nuotaka. Aš mėgdavau šalia jos atsistoti ir į platų tolį susimąstęs įsiveizdėti...“

(Mykolas Vaitkus. „Atsiminimai“, 2023 m.)

Kaip rašoma J. Valančiūtės knygoje „Gargždų miesto ir parapijos istorija“, vėliau, tvarkant koplyčios rūsį, buvo aptikta dar viena – juodo šlifuoto granito – memorialinė plokštė. Jos įrašas liudijo, kad mauzoliejuje buvo palaidotas ir pats baronas Eugenijus Renė.

Plokštėje iškalta epitafija (išversta į lietuvių kalbą iš lenkų):

„Čia ilsisi palaikai šviesiausiojo pono barono Eugenijaus Rionės, gim. 1830 m. sausio 1 d., mir. 1895 m. gruodžio 13 d. Liūdinti žmona ir giminės prašo Dievo išganymo jo sielai.“

Abi memorialinės plokštės tuometinio Gargždų dekanato dekano, parapijos klebono kanauninko Jono Paulausko rūpesčiu buvo pritvirtintos prie koplyčios fasado, kad būtų išsaugotos ir matomos lankytojams.

„Mes nežinome, kur buvo tos epitafijos, nes koplyčia pokariu nukentėjo, buvo viskas išdraskyta, neliko sarkofago. Įmūrijome tas lenteles į lauko sieną matomoje vietoje, kad nesimėtytų ir žmonės galėtų susipažinti“, – sakė kunigas kanauninkas J. Paulauskas.

Taip bent dalis sunaikinto Renių šeimos mauzoliejaus istorijos buvo išsaugota. Memorialinės plokštės šiandien primena Gargždų dvarininkus, kurių tiksli palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.

Straipsnio šaltiniai

Gargždų krašto muziejaus archyvinė medžiaga.

Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro dokumentai ir nuotraukos (3 dokumentai, 2 nuotraukos).

Valančiūtė, Janina. Gargždų miesto ir parapijos istorija. Gargždų seniūnija, leidykla „Diemedis“, 1998.

Vaitkus, Mykolas. Atsiminimai. Sudarytojas Eugenijus Žmuida. Klaipėda, 2023.

Renė, Eugenijus. Poezija. Žemaičių vaizdeliai. Sudarytojas Marius Mockus. Spaustuvė „Druka“, 2019.

Padėka

Dėkojame Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios parapijos klebonui dekanui kanauninkui, teologijos mokslų daktarui Vladui Gedgaudui ir rezidentui kanauninkui Jonui Paulauskui  už suteiktą vertingą informaciją ir galimybę pamatyti ir įamžinti koplyčios ir varpinės vidaus patalpas ir objektus.