Remiantis istoriografiniais šaltiniais, daugiausia duomenų apie Gargždų bažnyčią išliko iš XIX amžiaus.Pasak J. Valančiūtės, yra išlikę archyvinių šaltinių, kad prie bažnyčios buvo įrengta špitolė, o už šventoriaus ribų altarija (pasenusių, ligotų kunigų namai), sulaukdavusios piniginių fundacijų. Antai kunigas Mykolas Dromantas 1830 m. testamentu špitolei skyręs 300 sidabrinių rublių, o testamento kontrolę pavedęs klebonui Mykolui Sorakai. Beje, kunigo testamentą savo parašu patvirtino ir naujasis Gargždų dvaro savininkas baronas Feliksas Renė.

Tuo metu špitolėje gyveno keliolika išlaikytinių varguolių, kurių pareiga buvo melstis už jiems aukas skyrusius žmones. Špitolė stovėjo iki Antrojo pasaulinio karo ir sudegė kartu su bažnyčia.

Įdomu tai, kad kunigas M. Dromantas prašė jį kukliai palaidoti naujai atidarytose Gargždų parapijinėse kapinėse. Iki tol ir kunigai, ir parapijiečiai buvo laidojami šventoriuje, tačiau po caro valdžios draudimo laidoti šventoriuose, buvo atidarytos kapinės, ir žmonės buvo laidojami ten. Tačiau paprotys laidoti šventoriuje neišnyko iki mūsų dienų – tik juose laidojami tik bažnyčiai nusipelnę kunigai. Tokių kapų yra ir dabartinės Gargždų bažnyčios šventoriuje.

Kunigai carinės valdžios taikinyje

Beje, už paramą 1831 m. sukilėliams Gargždų parapijos klebonas Mykolas Soraka carinės rusų valdžios buvo suimtas, o klebonija konfiskuota, ir tik Telšių vyskupo Simono Giedraičio pastangomis 1842 metais grąžinta parapijai. Pasak istorikės Janinos Valančiūtės, carinė valdžia, norėdama įtvirtinti Lietuvoje stačiatikių tikėjimą, pradėjo pulti katalikybės bastionus – vienuolynus bei bažnyčias, atiminėti jų turtą bei žemes. Rusijos valdžios represijų neišvengė ir Gargždų bažnyčia. Iki tol klebonija turėjo iš viso apie 25 ha ariamosios žemės ir 43 ha pievų Gargžduose ir Kvietiniuose. Carinė valdžia konfiskavo didžiąją dalį bažnyčios žemės, ji buvo išnuomota sklypais gyventojams, o Kvietinių kaimas tapo valstybiniu. Pasak istorikės J. Valančiūtės, yra išlikę žinių apie tai, kad kaimą norėjęs įsigyti Gargždų dvaro valdytojas baronas Feliksas Renė, tačiau carinė valdžia neleido.

1863 metais vėl kilo sukilimas prieš carinę valdžią, į kurį buvo įsitraukęs ir Gargždų bažnyčios vikaras kunigas Izidorius Noreika, net vadovavęs sukilėlių būriui. Kazokai sučiupo kunigą ir sušaudė. Jo kapas yra Telšių katedros šventoriuje.

Beje, žiaurusis Kauno gubernatorius M. Muravjovas, pelnęs „Koriko“ pravardę, ataskaitose Maskvai raportavo, kad susidoroti su sukilėliais pradėjo nuo kunigų, kaip pagrindinių „maišto“ veikėjų. Už dalyvavimą sukilime represijas patyrė 249 kunigai, dalis žuvo mūšiuose, kiti dingo be žinios, buvo ištremti ar kitaip nubausti.

Lietuvoje vėl kilo represijos prieš bažnyčias, dėl mažiausio remonto reikėjo caro valdžios leidimo, uždrausta statyti katalikiškus kryžius visur, išskyrus kapines, kunigams uždrausta išvykti už parapijos ribų, uždraustos bažnytinės procesijos bei atlaidai, visa bažnytinė literatūra turėjo būti spausdinama rusiškomis raidėmis. Siekdama sudoroti nepaklusnųjį ir tarp žmonių itin populiarų vyskupą M. Valančių, carinė valdžia vyskupiją ir kunigų seminariją perkėlė į Kauną. Ten Žemaičių vyskupas ir mirė, sulaukęs 74 metų.

Bažnyčia keitė savo veidą

Kaip rašoma „Gargždų dvaro ir parapijos istorijoje“, nuo 1845 iki 1852 m. Gargždų bažnyčioje klebonavęs kunigas Andrius Urbutavičius  labiau nei jo pirmtakai rūpinosi bažnyčios būkle, užsiėmė vidaus ir išorės remontais. Klebonas savo lėšomis pasisamdė nagingus meistrus, kurie meniškai perstatė pagrindinį altorių, jis buvo nudažytas baltai ir gausiai paauksuotas. Taip pat buvo atnaujinti paveikslai, restauruotos šventųjų statulos, geometriniais motyvais dekoruoti bažnyčios skliautai virš didžiojo altoriaus, papuošto dideliu paveikslu, vaizduojančiu Šv. arkangelą Mykolą pamynusį kojomis senąjį žaltį....

Be pagrindinio altoriaus bažnyčioje buvo dar keli meniškai išdrožinėti, paauksuoti, statulomis ir paveikslais išpuošti mediniai altoriai, krikštykla, vargonai, kelios klausyklos, mediniai sietynai, kvadratinių akmeninių plytų grindys, mediniai gelsvi suolai-klauptai parapijiečiams, kurie į bažnyčią patogiai iš turgaus aikštės ateidavo per dar dvarininkų Igelstriomų lėšomis pastatytą priešbažnyčios pastatą su plačiais mediniais vartais

Igelstriomus pakeitę dvarininkai Renės irgi negailėjo fundacijų bažnyčiai. 1840-1841 metais bažnyčios šventoriuje buvo pastatyti koplyčia ir varpinė. Tačiau yra išlikę archyvinių duomenų, kad 1864 metais baronas Feliksas Renė buvo atsisakęs mokėti Gargždų bažnyčiai priklausančias pinigines išmokas nuo dvaro valdų. Jis motyvavo tuo, kad ankstesni įpareigojimai negalioja, nes dvaras nebe valstybinis, nebe karališkoji valda, kaip buvo anksčiau, o privatus. Tačiau teismas liepė dvarininkui vykdyti dar karalienės Bonos nustatytus fundacinius įsipareigojimus bažnyčiai. Žinoma, kad tarp dvaro ir bažnyčios vyko nedideli žemės mainai–apsikeista pievomis prie Minijos upės.

Vyskupo Valančiaus laikų parapija

1865 m. Gargždų miestelyje gyveno 94 katalikai vyrai ir 133 katalikės moterys, evangelikų liuteronų tikėjimo buvę 96 gyventojai – 43 vyrai ir 53 moterys, 6 gyventojai – stačiatikių tikėjimo (greičiausiai carinės valdžios pareigūnai). Žydų sinagogą lankė 351 žydų tautybės miesto gyventojas. Gargždų parapija jungė ne tik miesto, bet ir aplinkinių kaimų gyventojus, kurių iš viso buvo per 4000, o tų laikų mastais parapija buvo gana didelė. Atokesnių kaimų gyventojams ne taip lengva buvo dažnai atvažiuoti į bažnyčią Gargžduose, kurioje tarnavo jau net 4 kunigai.

Išlikęs net aprašymas apie parapijiečių gyvenimo būdą, kuriam esą blogos įtakos turėjo paplitusi kontrabanda. Mat Gargždai buvo pasienio su Prūsija miestelis ir dažnas neatsispyrė pagundai pasipelnyti.

Tuo metu Žemaitijoje didelę įtaką turėjo Motiejus Kazimieras Valančius, 1849 m. Vatikano paskirtas Žemaičių vyskupu. Kaip rašo istorikė J. Valančiūtė, vyskupas įnešė į bažnyčias naujų vėjų. Jis prisakė per pamaldas griežtai laikytis vyrams dešinės pusės, moterims – kairės, įvedė bažnytines kasas pajamų apskaitai, nurodė giedoti lietuvišką giesmę „Pulkim ant kelių“ pagal kunigo Strazdelio žodžius, ribojo bažnyčios žemių nuomą kitataučiams. Vyskupas steigė parapijines mokyklėles – reikalavo, kad jos būtų prie kiekvienos bažnyčios, kovojo už blaivybę. Jo šią veiklą labai nepalankiai vertino carinė valdžia. Rašoma, kad į blaivybės sąjūdį įsiliejo daug įvairių luomų žmonių, net dvarininkų, buvo uždaromi bravorai bei karčemos.

Yra išlikęs liudijimas, kad itin aršus blaivybės puoselėtojas buvo Vėžaičių dvarininkas Edvardas Volmeris, kuris apsvaigusius valstiečius net ir lazda „pakrikštydavęs“.

XIX amžiaus pabaigoje klebonavęs kunigas Juozapas Kerpauskis taip pat garsėjo tvarkingumu, inteligencija, rūpesčiu bažnyčia. Jis buvo teologijos mokslų magistras, išmintingas žmogus, už savo praktišką išmintį gargždiškių vadintas Saliamonu. Beje, jis irgi neišvengė carinės valdžios represijų – už nepaklusnumą buvo vienu momentu uždarytas Kretingos vienuolyne, paverstame katalikų kunigų kalėjimu.

Pamaldos, išlikusios prisiminimuose

Kaip savo knygoje pasakoja iš Gargždų kilęs kunigas Mykolas Vaitkus, Gargždų bažnyčia buvusi šviesi, jauki, tačiau kukli, nepasižymėjusi didele prabanga. Publicisto talentą turėjęs kunigas M. Vaitkus vaizdingai aprašo pamaldas, vykusias anuomet bažnyčioje:

„Pirmoji eidavo Votiva (lot.įžadas), po kurios visa bažnyčia, kaip vienas žmogus, išverkdavo Amžinajam Tėvui opiausius savo gyvenimo reikalus, visa širdim giedodami: „Šventas Dieve, šventas macnus, šventas nesmertelnas, susimilk ant mūsų!”  Galų gale pamaldų viršūnė – Suma! Štai šveicorius, rankoj ilga blizgančio medžio lazda su skaistvario bumbulu viršugalvy, iškilmingai eina į pereinamąją zakristiją atidaryti durų: bažnyčios globėjai ateina! Visų akys smalsiai nukrypsta link ten. Ir pasirodo duryse ponas baronas, humanistas, mokslų bei grožio mėgėjas,poetas ir praktikuojąs katalikas,po ranka su žmona, didinga, sultinga, gražia motrona; su jais trys dukros,nekokios gražuolės, bet dar jaunos, elegantiškos ir patrauklios. Baronas eina, sunkiai lazdele ramsčiuodamasis, tirtėdamas visu kūnu, ypač galva; o ši–tauraus šiauriečio tipo; veidas pailgas, liesas, švelniai rudose žandenose įrėmuotas; reti šviesūs plaukai per vidurį į šalis praskleisti; akys pavargę, susimąsčiusiu žvilgsniu; gana formingi lūpų kampeliai pesimistiškai žemyn nusvirę.

Kai tik kilmingoji šeima padoriai užėmė vietas savo talpiuose estetiškuose klauptuose, tuoj suskambo prie zakristijos staktos signalo varpelis–ir prie didžiojo altoriaus didingai išėjo jo mylista klebonas, teologijos magistras  Juozas Kerpauskis, blizgančiais liturginiais rūbais apsitaisęs, dviejų baltų angeliukų–ministrantų lydimas. Sugriaudė vargonai, kiek tik jų dumplių plaučiai išsigali – ir visa bažnyčia, kaip jūra audroj, maldingo entuziazmo pagauta, galingai suūžė nemirtingą Strazdelio himną: „Pulkim ant kelių!”.

Ištraukoje aprašomas baronas Eugenijus von Renė (1830-1895), iš Baltijos vokiečių kilęs Žemaitijos dvarininkas, Gargždų dvaro savininkas, lenkų kalba kūręs poetas. Jo žmona – Gabrielė Krasickienė – Renė.

Kunigas M. Vaitkus taip pat vaizdžiai savo atsiminimų knygoje papasakojo,  kaip atrodė Gargždų bažnyčios šventorius. Jis buvęs apsuptas vešlių klevų, juosiamas vietomis aplopytos akmens mūro tvoros su čerpių stogeliu, ketveriais vartais, jo pakraščiuose stovėjo medinės kryžiaus kelio stočių koplytėlės, baronų pastatyta balta koplyčia-mauzoliejus, varpinė ir gana didelis špitolės pastatas. Kaip rašo istorikė J. Valančiūtė, toks šventoriaus vaizdas beveik nepakitęs išliko iki 1941 metų birželio 22 dienos gaisro, kurį sukėlė kraštą užpuolę vokiečiai.

Įdomi bažnyčios vargonininko Koncevičiaus istorija, papasakota „Gargždų miesto ir parapijos istorijoje“. Jis su šeima gyveno mūrinėje bažnyčios špitolėje, buvo pagarsėjęs Žemaitijoje kaip talentingas vargonų meistras, ne vienai bažnyčiai padaręs vargonus, kurių užpakalinėje dalyje įrašydavęs: „Tuos vargonus padirbo ne koks artistas, tik Gargždų organistas Koncewicz“. Jis išmokė savo sūnų groti vargonais, o šis toliau dirbo Gargždų bažnyčioje jau XX amžiaus pradžioje. Anuomet bažnyčioje vargonininkai giedodavo lenkiškai, lotyniškai ir lietuviškai.

Parapijos atgimimas XX amžiaus pradžioje

XX amžiaus pradžioje Rusijos carinis režimas, veikiamas aktyvaus lietuvių tautinio ir religinio judėjimo, sušvelnino priespaudos režimą savo okupuotuose kraštuose. Po kelių dešimtmečių buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas (1904 m.), pradėjo atsigauti kultūra, švietimas, katalikų tikėjimas. Tik gaila, kad tai truko neilgai – kaip žinome, tik iki 1940 metų, kai Lietuvą dar 50 metų okupavo Sovietų Sąjunga.

Nelikus draudimų, Katalikų bažnyčia plėtė savo veiklą visose gyvenimo srityse. Pasak istorikės J. Valančiūtės, tuo metu buvo pastatyta naujų bažnyčių, kūrėsi religinės brolijos ir draugijos, buvo leidžiama katalikiška lietuviška spauda ir kt. Į šią veiklą aktyviai įsitraukė ir Gargždų parapija, kuri buvo viena veikliausių Rietavo dekanate.

Dingęs baronienės palikimas pakeitė istoriją

1904 m. Gargždų bažnyčiai pradėjo vadovauti energingas klebonas Bartolomėjus Baltrėnas. Pasak Gargždų krašto muziejaus muziejininkės R. Šiurytės-Šimulienės, jis buvo veiklus, išsilavinęs, žmonės kalbėjo, kad klebonijos ūkyje tvarkėsi ne blogiau nei dvarininkai. Kauno seminarijoje mokęsis kartu su Maironiu, B. Baltrėnas gražiai giedojo, grojo smuiku. Jis rūpinosi ne tik bažnyčios reikalais, jau nepriklausomoje Lietuvoje dalyvavo valsčiaus valdybos darbe, sprendė gyventojams svarbius reikalus.

Perduodant bažnyčią naujajam klebonui, jos turtas buvo įvertintas 285 rubliais. Taigi, B. Baltrėnui teko dirbti atsiraitojus rankoves, kad atkurti klebonijos ūkį. Jis buvo gana geranoriškas kaimynų, įsikūrusių bažnytinės žemės paribiuose, atžvilgiu.  Pavyzdžiui, leido malūnininkui Pranui Stončiui per klebonijos žemę be atlygio nusitiesti kelią nuo vandens malūno prie Minijos upės iki miestelio.

Klebonui B. Baltrėnui teko spręsti nelengvas užduotis – Gargždų dvarininkė grafienė Gabrielė Renė, mirusi 1912 m., testamentu paliko apvalią sumą (30 tūkst. rublių) Gargždų bažnyčiai.

Šios lėšos turėjo būti išskaičiuotos iš palikimo, kurį grafienei paliko jos brolis, Rietavo dvaro savininkas, kunigaikštis Bogdanas Oginskis. Tačiau, kilus Pirmajam pasauliniam karui, G. Renė įpėdiniai nebespėjo atgauti palikimo ir perduoti pinigus bažnyčiai, o Rietavo dvaras buvo valdžios nusavintas 1918 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Klebonas B. Baltrėnas lyg ir bandė bylinėtis dėl palikimo, nes planavo už šias lėšas Gargžduose statyti naują mūrinę bažnyčią.

1915 m. vokiečių kariuomenė dar ir apiplėšė bažnyčią – išvežė visus tris jos varpus, o karo metu pražuvo ir didelė dalis parapinės bibliotekos, kurią sudarė apie 400 knygų.

Klebonas pastatė „liaudies namus“

Pagal išlikusius šaltinius, 1916 m. Gargždų bažnyčioje dirbo 5 kunigai, parapijiečių buvo 5770. Špitolėje gyveno zakristijono, vargonininko ir varpininko šeimos, prieglaudoje glaudėsi 20 varguolių. Pati bažnyčia klebonaujant B. Baltrėnui irgi keitėsi: vietoje buvusių 6 altorių liko 5, atsirado spalvoto stiklo langai su baltai dažytais apvadais ir rėmais.

Klebonas B. Baltrėnas 1919 m. prie bažnyčios pastatė „liaudies namus“ – rąstinį pastatą su didele sale ir scena parapijiečių susirinkimams. Čia vykdavo įvairios katalikiškos šventės, vaidinimai, koncertai, kiti renginiai, kuriuose dalyvavo dauguma Gargždų inteligentijos atstovų, katalikiškų vaikų ir jaunimo organizacijų nariai. Tai buvo tarsi šiuolaikiniai miesto kultūros namai. Pastatas sudegė kartu su bažnyčia Antrojo pasaulinio karo metais.

B. Baltrėnas dirbo Gargžduose maždaug 24 metus, mirė 1928 metais ir palaidotas kartu su broliu Jonu vienoje kapavietėje Gargždų senosiose kapinėse. Savo testamente Bartolomėjus Baltrėnas įpareigojo jo vieton ateisiantį kleboną parduoti jo asmeninį turtą, pusę pinigų skirti naujos bažnyčios, o kitą dalį – „ubagyno“ statyboms.

Klebono tiltelis

B. Baltrėną pakeitęs klebonas Juozapas Giniotas rašte vyskupijai stebėjosi prasta bažnytinių pastatų būkle, tačiau nemanė, kad būtina statyti naują bažnyčią. Anot jo, nors senoji bažnyčia buvo apskurusi, ji tebebuvo tvirta, o parapijiečiai naujos dar nenorėjo. Rūpesčių netrūko: žaibas sudegino kelis ūkinius pastatus, reikėjo remontuoti vargonus. Vis dėlto buvo tvarkomas bažnyčios stogas, langai, durys, laiptai, nutiestas net šaligatvis, kad tikintiesiems nereiktų bristi per purvą.

Ketvirtajame dešimtmetyje Gargžduose buvo pradėti paruošiamieji Žemaičių plento tiesimo darbai, kurie tiesiogiai palietė bažnyčios interesus. Mat plentas buvo tiesiamas per bažnyčios sodą, iškasant šlaitą ir atskiriant bažnyčios šventorių nuo klebonijos. Ilgai teko kęsti nepatogumus, kol beveik prieš pat karą buvo pastatytas gelžbetoninis tiltas, jungiantis abu „krantus“ ir išlikęs iki mūsų dienų. Jis dažnai pavadinamas „klebono tilteliu“.

Paskutiniai ramybės metai

Pasak istorikės J. Valančiūtės, išlikę dokumentai rodo, kad per pirmuosius ketverius darbo metus klebonas Juozapas Giniotas sutvarkė beveik visus šventoriaus ir klebonijos ūkinius pastatus, išskyrus mūrinę špitolę. Ji buvo vėliau sutvarkyta, ir iki karo joje gyveno kelios dešimtys parapijos globojamų senukų.  

Buvo remontuojama bažnyčia, apskardintas jos stogas, taip pat ir klebonija, jos stogas buvo uždengtas čerpėmis, perdažytos sienas, pakeisti ir naujai įstiklinti langai. Pastatas, stovėjęs ant šlaito vietoje dabartinės Gargždų ligoninės, buvo vieno aukšto, su mansardomis, ir savo baltomis langinėmis švietė iš tolo. 1935 m. duomenimis, Gargždų bažnyčiai priklausė 48 ha žemės.

Dirbdamas Gargžduose, J. Giniotas užsitarnavo kanauninko titulą ir Rietavo dekanato dekano pareigas. Parapijoje vyko aktyvus kultūrinis ir švietėjiškas gyvenimas, veikė įvairios katalikiškos draugijos, bažnyčia turėjo chorą.

Parapija turėjo net savo futbolo komandą

Muziejininkės R. Šiurytės-Šimulienės teigimu, tarpukariu Gargždai, pasienio miestelis, buvo labai gyvybingas, jam virte virė gyvenimas, tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai. Parapija net turėjo savo futbolo komandą, kuri dažnai varžydavosi su Gargždų žydų futbolo komanda.

Gargžduose prieš išvykdamas visam laikui į JAV lankėsi kompozitorius muzikologas Juozas Žilevičius, pirmųjų dainų švenčių organizatorius Lietuvoje. Gargžduose jis paliko savo surinktą vertingą lietuvių liaudies muzikos instrumentų kolekciją, kuri sudegė per karą.

J. Žilevičius gerai sutarė su klebonu J. Giniotu, todėl išvykdamas į užjūrį paliko jam globoti savo motiną, gyvenusią J. Basanavičiaus gatvėje.

Kanauninkas J. Giniotas mirė 1940 metais, ištarnavęs 12 metų. Kaip ir nemaža dalis Gargždų kunigų, miestui ir parapijai itin daug nuveikęs klebonas amžinojo poilsio atgulė senosiose kapinėse.  Ant jo paminklo parašyti žodžiai: „Pirma tikėjau, dabar regiu“. J. Giniotui neteko pamatyti tų baisybių, kurios neužilgo ištiko jo taip puoselėtą šimtametę bažnyčią ir parapiją.

Bažnyčia sudegė žmonių akyse

Po kanauninko J. Ginioto mirties vadovauti Gargždų parapijai atvyko kunigas Kazimieras Petrauskas, išbuvęs Gargžduose iki 1944 metų rudens. Be jo, parapijoje dirbo dar trys kunigai. Jiems teko išgyventi didžiulius sukrėtimus. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, bažnyčiai teko patirti pirmąją turto nacionalizacijos bangą – iš jos buvo atimta beveik visa žemė. 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, vokiečiai pirmąją karo dieną sudegino pasienio miestelį – Gargždus.

„Žmonėms bažnyčios gaisras buvo didžiulis smūgis. Visi gargždiškiai buvo suvaryti į aikštę prie bažnyčios ir turėjo prievarta stebėti, kaip ji jų akyse virsta pelenais, nes gesinti nebuvo leidžiama. Tik keletą daiktų vos išnešė žmonės“,- pasakojo muziejininkė R. Šiurytė-Šimulienė.

Sudegė bažnyčioje saugotas archyvas, ir tik per stebuklą išliko keliolika senųjų krikštų, santuokų, mirčių registravimo knygų. Iš bažnyčios rūsio po gaisro žmonės esą išgabeno dvarininkų Igelstriomų palaikus ir palaidojo kažkur parapinėse kapinėse. Sudegė ir visi likę bažnyčios pastatai, taip pat ir klebonija J. Basanavičiaus gatvėje.

Sudegus bažnyčiai, klebonas J. Petrauskas keletą kartų šv. Mišias aukojo parke po atviru dangumi. Vėliau laikinąją koplyčią kunigai įrengė priešais parką, Kvietinių gatvėje buvusiame „ubagyne“. Čia apsigyveno ir daug po gaisro savo namų netekusių gargždiškių.

Laikinoji bažnyčia barake – pusei amžiaus

Gargždų krašto muziejaus muziejininkės R. Šiurytės-Šimulienės teigimu, bažnyčios sudeginimas miestelio bendruomenei buvo didžiulis smūgis, tačiau žmonėms, pasimetusiems ir išsigandusiems karo audrose, reikėjo kuo greičiau turėti kitus maldos namus. „Klebonas K. Petrauskas nepasimetė ir jo didelis nuopelnas buvo, kad jau tų pačių metų rudenį parapijiečiai turėjo laikinus maldos namus“,- sakė muziejininkė.

1941 m. rugsėjį iš Endriejavo buvo arkliais pargabentas išardytas didelis barako tipo pastatas, priklausęs ūkininkams ir kainavęs 450 rublių. Šis barakas kaip laikini maldos namai greitai buvo sumontuotas sudegusios bažnyčios šventoriuje. Žmonės manė, kad tai laikina bažnyčia, kol pasistatys naują. Deja, ši ketvirtoji Gargždų bažnyčia tarnavo tikintiesiems beveik 50 metų, bet apie tai tuomet niekas nė pagalvoti negalėjo.

Tuo tarpu klebonas K. Petrauskas pradėjo žygius kuo greičiau statyti naują bažnyčią, tačiau kitoje miesto vietoje, ne ant sudegusių griuvėsių, nes ten stovėjo ir barakas. Buvo išsirinktas neužstatytas 2 ha sklypas Kvietinių gatvėje, gražioje miesto dalyje priešais dvaro parką, vietoje, kurią vadino Šaulių aikšte.  

Žadėjo statyti bažnyčią prie parko

„Gargždų miesto ir parapijos istorijoje“ pasakojama, kad klebonas norėjo šiame sklype patogiai įkurdinti bažnyčią, kleboniją ir kitus parapijai reikalingus pastatus. Pirmiausia buvo gautas leidimas statyti mūrinę dviaukštę kleboniją, užsakomos medžiagos jai statyti, tačiau Kvietinių gatvėje ji taip ir neiškilo dėl nežinomų priežasčių.

Mūrinė klebonija buvo pastatyta 1942 -1943 metais sudegusios klebonijos sodybos vietoje.  Tai buvo didelis dviejų aukštų pastatas su rūsiu ir 15 patalpų, dengtas čerpėmis, su betoninėmis perdangomis, šildomas glazūruotų plytų krosnimis. Naujos bažnyčios statyti taip ir nepradėta.

Pasak istorikės J. Valančiūtės, artėjant sovietų frontui, 1944 m. rudenį klebonas K. Petrauskas pasitraukė į Vakarus. Pokariu dirbo kapelionu lietuvių pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, vėliau išvyko į JAV, dirbo dvasininku ligoninėse, mirė 1975 metais.

Kurį laiką Gargždų bažnyčia, įsikūrusi barake, neturėjo kunigo, nes vyko kariniai veiksmai. 1946 metais Gargždų parapiją aptarnavo tik vienas kunigas Antanas Viskantas, kuriam teko patirti visus pokario sovietinio režimo baisumus.

Sovietinės priespaudos metai

Knygoje „Gargždų miesto ir parapijos istorija“ rašoma, kad kunigas A. Viskantas taip pat buvo labai mėgstamas parapijiečių, padėjęs ne vienam bėdos ar ligos ištiktam žmogui. Jis žmones ir gydė, nes turėjo felčerio išsilavinimą. 1948 m. saugumiečiai jį suėmė ir ištrėmė į Sibirą, Tolesnis kunigo likimas nežinomas.

Sovietiniai okupantai atėmė visą bažnyčios turtą, kleboniją ir likusius 6 ha žemės. Ypač iki siūlo rusų okupantų buvusi išplėšta nauja, graži klebonija, išnešti visi baldai ir rakandai. Atvykęs dirbti į Gargždus kitas kunigas T. Jokubauskas irgi buvo sovietų valdžios areštuotas ir ištremtas.  

Bažnyčiai nebeturint klebonijos, atvykę kunigai turėjo nuomotis būstą. Kelis kunigus savo name Kastyčio gatvėje priėmė gyventi A. Šatkus. 1954 m. į Gargždus atvykusio klebonauti Juozapo Pletkaus ilgametėmis pastangomis, 1964 m. prie bažnyčios šventoriaus pagaliau buvo pastatytas nedidelis dviaukštis mūrinis namas. Jame buvo įrengti butai kunigams ir kitam bažnyčios personalui.

Pasak istorikės, knygos autorės J. Valančiūtės,  klebonijos statyba sekėsi sunkiai, nes trūko lėšų ir medžiagų, o sovietinė valdžia visaip trukdė. Katalikų tikėjimas tuo metu buvo traktuojamas kaip „grėsmė tarybinės ideologijos pamatams“, todėl kunigai bei tikintieji buvo persekiojami, patirdavo įvairų valdžios ir vietinių „aktyvistų“ spaudimą. Klebonas J. Pletkus vėliau paliko Gargždus, tapo Telšių vyskupijos vyskupu.

Pora metų Gargžduose klebonavo kunigas Jonas Grigaitis. Tuo metu medinio barako tipo bažnyčios niekas rimčiau neremontavo, nes nebūtų gavę leidimo. Parapija gyvavo, nors ir sunkiai.

Beveik pusę amžiaus Gargždų tikintieji meldėsi laikinoje, iš paprasto medinio barako įrengtoje bažnyčioje. Sovietinės valdžios draudimai ir trukdymai vis atitolindavo viltį turėti patogesnius maldos namus. Siekdami leidimo statyti naują bažnyčią, gargždiškiai atkakliai beldėsi ne tik į savo valdžios institucijų duris – pasiekė net Maskvą. Tai, kas ilgus dešimtmečius atrodė beveik neįmanoma, Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse tapo tikrove.

Apie kantrią ir ilgą gargždiškių kovą, įveiktą sovietinės valdžios pasipriešinimą ir penktosios Gargždų bažnyčios statybos džiaugsmus ir rūpesčius skaitykite trečiojoje, baigiamojoje istorinio pasakojimo „Penkios Gargždų bažnyčios. Atgimimas“ dalyje.

Šaltiniai:

Gargždų krašto muziejaus archyvinė medžiaga.

Valančiūtė, Janina. Gargždų miesto ir parapijos istorija. Gargždų seniūnija, leidykla „Diemedis“, 1998.

Miltakis, Egidijus. Gargždų istorija LDK laikotarpiu. Gargždų krašto muziejus, leidybos grupė „Druka", 2009.

Vaitkus, Mykolas. Atsiminimai. Sudarytojas Eugenijus Žmuida. Klaipėda, 2023.

https://www.marijosradijas.lt/2026-08-29-16-00-atokvepio-valandele.html