Pasak istorikės J. Valančiūtės, už bažnyčios lankymą, bažnytinių sakramentų priėmimą, artimųjų laidojimą su Bažnyčios apeigomis ne vienas parapijietis buvo patyręs valdžios partinių ir saugumo struktūrų nemalonę. Už kiekvieną iš sakyklos nuskambėjusį laisvesnį žodį buvo persekiojami ir kunigai.

Žmonės per pamaldas alpdavo

1969 m. atvyko dirbti klebonas Leonas Veselis. Jo pastangomis buvo suremontuotas bažnyčios stogas, sutvarkyta išorė ir atnaujintos vidaus patalpos, pastatas net šiek tiek praplėstas. Bažnyčioje buvo trys kuklūs altoriai, juos puošė šventųjų statulos ir paveikslai, sienos ir lubos buvo dekoruotos dailininkų mėgėjų. Vertingų meno kūrinių šioje bažnyčioje nebuvo, nes viskas sudegė senojoje 1941 metais, o sovietiniais laikais žmonės džiaugėsi turėdami ir šią kuklią bažnytėlę.

Per atlaidus, bažnytines šventes joje net netilpdavo visi žmonės, nes susirinkdavo po 1000-2000 tikinčiųjų. Pastate trūko oro ir šviesos, būdavo ir alpstančių, ypač vaikų.

Dalis žmonių kunigų pamokslų klausydavosi šventoriuje per įrengtus mikrofonus. Kaip rašoma „Gargždų miesto ir parapijos istorijoje“ ilgus dešimtmečius bažnyčios remonto reikalais rūpinosi bažnyčios komitetas, kuriam vadovavo gargždiškis Jonas Vilkas, būsimo akademiko Eduardo Vilko tėvas.

1975 metais į Gargždus iš Šilalės dirbti atvyko disidentas, jėzuitų ordino vienuolis kunigas Antanas Šeškevičius. Už aktyvią katalikišką veiklą, jis buvo nuteistas, ištremtas ir ilgus metus kalintas Sibiro lageriuose. Jis bendradarbiavo su pogrindyje spausdinama „Katalikų Bažnyčios kronika“. Šis aktyvus ir bebaimis dvasininkas, kovojęs už asmens ir katalikų tikėjimo laisves, buvo tikra rakštis sovietinei valdžiai.

Nuo 1984 m. Gargžduose klebonavo kunigas Henrikas Šulcas, vėliau išvykęs į Klaipėdą.

Kreipėsi net į Maskvą

Kaip rašoma Gargždų istorijos knygoje, A. Šeškevičius pradėjo organizuoti naujos bažnyčios statybą. 1983 m. rugsėjį šis kunigas, įgaliotas parapijiečių, raštu kreipėsi į rajono valdžios institucijas, skųsdamasis blogomis sanitarinėmis sąlygas ir prašydamas atlikti tyrimus bei patiems įsitikinti, kad patalpas būtina rekonstruoti dėl žmonių gerovės. Tačiau nei rajono, nei respublikinė valdžia bažnyčios barako rekonstruoti neleido. Bažnyčios komitetas rankų nenuleido – 1985 m. kreipėsi į Maskvą, į aukščiausią sovietinę valdžią.

1986 m., remiant bažnyčios rekonstrukcijos idėją, buvo surinkti 1162 tikinčiųjų parašai.  Jie kartu su prašymu buvo išsiųsti Telšių vyskupijai, Klaipėdos rajono valdžiai, religinių reikalų komitetui Vilniuje ir net pačiam Michailui Gorbačiovui. Jokio atsako nebuvo.

Kitais metais bažnyčios komitetas per savo įgaliotinį kunigą A. Šeškevičių vėl spaudė sovietinės Lietuvos valdžią. Į Vilnių nuvykęs kunigas aiškino, kad barakas tėra laikinas, tikroji bažnyčia per karą vokiečių sudeginta, o dabartinis pastatas nudėvėtas.  Jį būtų lengva rekonstruoti – pakelti stogą, įrengti daugiau langų, apmūryti iš lauko plytomis, iškelti aukštesnį bokštelį. Esančios ir medžiagos, ir projektas. Tačiau valdžia bijojo prisiimti atsakomybę už leidimą atnaujinti bažnyčią ir rodė pirštu į Maskvą. Gargždų parapijos tikintieji su kunigu A. Šeškevičiumi nepasidavė. 1987 m. vėl rašė į Maskvą ir Vilnių aukščiausiems sovietiniams pareigūnams, kartu prašydami atšaukti draudimus laidoti su Bažnyčios apeigomis, kapinėse statyti kryžius.

Vertė kryžius

Beje, tuo metu  Gargžduose buvo užfiksuotas barbariškas kryžiaus nuvertimo atvejis. „Gargždų miesto ir parapijos istorijoje“ rašoma, kad 1985 metų gegužę prie Kvietinių kaimo buvo nuverstas tikinčiųjų atstatytas medinis kryžius. Kažkas naktį atvarė traktorių, išvertė kryžių ir ji sunaikino.

Bėgant laikui atmosfera Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu palengva švelnėjo. Tikėtina, kad tam turėjo įtakos Sovietų Sąjungoje prasidėjusi Gorbačiovo „perestroika“, nuo partinės ideologijos pančių šiek tiek atlaisvinusi visuomenės gyvenimą ir kitose srityse.

Tačiau, kaip rašo istorikė J. Valančiūtė, gargždiškiai vis negavo leidimo rekonstruoti bažnyčios. Valdžia delsė, ieškodama, prie ko prikibti.

1988 m. kunigas A. Šeškevičius ryžtingai nuvyko į Maskvą pas aukščiausios sovietų valdžios atstovą A. Gromyką bei religinių reikalų įstaigos vadovą ir jiems asmeniškai įteikė Gargždų parapijos tikinčiųjų prašymą leisti rekonstruoti bažnyčią. Tuomet ledai pajudėjo. 1988 m. kovo 31 d. gautas leidimas iš Maskvos, kuriam jau nebeprieštaravo ir sovietinė Lietuvos valdžia. Kova už bažnyčios atgaivinimą truko beveik 10 metų.

Tačiau Gargždų parapijos tikintieji žengė dar toliau – nusprendė ne remontuoti seną baraką, o statyti visai naują mūrinę bažnyčią. Tam pritarė ir Telšių vyskupija, tikėdamasi, kad vietos valdžia tam neprieštaraus, jei jau Maskva uždegė „žalią šviesą“.

Kaip rašo istorikė J. Valančiūtė, 1988 m. viduryje į Gargždus iš Papilės atvyko klebonauti kunigas Jonas Paulauskas, kuriam ir teko visa naujos bažnyčios statybos rūpesčių našta.