Penktosios bažnyčios statyboms vadovavęs anuomet parapijos klebonas kanauninkas Jonas Paulauskas, šiuo metu einantis bažnyčios rezidento pareigas, mūsų pokalbio metu prisiminė prasmingus žodžius: „Jeigu Dievas namų nestato, žmonės be reikalo vargsta, arba jeigu Dievas nebudi, sargyba yra be reikalo“.

Pasak dvasininko, be didelio žmonių noro, stipraus tikėjimo, bendruomenės susitelkimo nebūtų iškilusi nei penktoji, nei, kaip rodo faktai, ankstesnės bažnyčios.

Tačiau pradėkime nuo pradžių. Gargždų bažnyčios istorija tikrai nustebins. Ne pastatų didingumu, sukauptais turtais, o pirmiausia iškiliomis čia dirbusių kunigų asmenybėmis. Daugelis jų buvo atsidavę Gargždų miestui ir gargždiškiams, kuriems pačiais tamsiausiais laikais bažnyčia buvo lyg vilties švyturys.

Pirmosios bažnyčios pėdsakai

Gargždų krašto muziejaus atstovė Regina Šiurytė- Šimulienė radijo laidoje pasakojo, kad pirmąją Gargždų bažnyčią XVI amžiaus pirmojoje pusėje fundavo karalienė Bona Sforca. Gargždai tuo metu buvo svarbi karališkoji valda, įsikūrusi pasienyje su Prūsija.

„Tuo metu Bona darė daug reformų, tad savo valdose inicijavo svarbų dalyką – bažnyčios pastatymą. Aišku, duomenų apie tą bažnyčią yra labai mažai. Netgi nedrįstume aiškiai pasakyti, kur buvo pačios pirmosios bažnyčios vieta. Yra netgi spėlionių, kad ji buvo kitoje Minijos pusėje. Sudėtinga apie senus laikus kalbėti“,- sakė muziejaus specialistė.

Istorikė Janina Valančiūtė savo knygoje „Gargždų miesto ir parapijos istorija (1998 m. ) pasakoja, kad Bona Sforca, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto motina, Platelių valdą, kuriai priklausė ir Gargždų seniūnija, valdė nuo 1534 metų.

Pasak istorikės, karalienė savo lėšomis pastatydino Gargždų bažnyčią ir skyrė fundaciją jai išlaikyti. Tiksli pirmosios bažnyčios pastatymo data nežinoma. Manoma, kad ji iškilo 1535-1540 metais. Neišliko nei statinio aprašymų, nei patikimų duomenų apie jo vietą.  

Knygoje „Gargždų istorija LDK laikotarpiu“ (2009 m. ) pateikiamas įdomus liudijimas. 1939 metais gargždiškis Antanas Stalmokas užrašė senųjų miesto gyventojų pasakojimus, esą pirmoji Gargždų bažnyčia stovėjusi kitoje Minijos pusėje, ant Gargždų (Kalniškės) piliakalnio.

Spėjama, kad tai galėjo būti nedidelis, šiaudais dengtas medinių rąstų koplyčios tipo statinys, panašus į tuo metu mažose gyvenvietėse statytus maldos namus.

Išlikę duomenų, kad Gargždų bažnyčią aptarnavo Palangos klebonas, kuriam priklausė didelė parapija. Įvertinant anų laikų atstumus ir galimybes, tikėtina, jog Gargžduose jis lankydavosi retai.  

Katalikų bažnyčių uždarymo metas

Karalienė Bona Gargždus valdė maždaug iki 1556 metų. Vėliau, kaip rašoma J. Valančiūtės knygoje, jos valdos perėjo didikams Radviloms – vieniems aktyviausių tuo metu krašte plitusios Reformacijos šalininkų. Reformacijos laikotarpiu nemažai Žemaitijos katalikų bažnyčių perėmė protestantai, katalikų kunigai buvo išvaryti, dalis bažnyčių uždarytos. Panašus likimas ištiko ir Gargždų bažnyčią. Ji buvo uždaryta, palikta be priežiūros ir ilgainiui sunyko.  

Karalienės Onos pažadas

Apie 1587 metus Radvilų valdos kartu su Gargždų seniūnija perėjo karaliaus Stepono Batoro žmonai, karalienei Onai Jogailaitei – Batorienei. Karalienė buvo ištikima katalikų tikėjimui ir siekė savo valdose mažinti Reformacijos įtaką. Jos siekiai sutapo su Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio pastangomis atkurti katalikų bažnyčių veiklą krašte. Vyskupas dėl protestantų užgrobtų bažnyčių grąžinimo  kreipdavosi net į teismus. Vyskupo iniciatyvos paveikta karalienė Ona savo žemių Palangoje ir Gargžduose valdytojui, žemaičių seniūnui Simonui Vainai liepė abiejuose miesteliuose pastatydinti katalikų bažnyčias. Ji pažadėjo bažnyčių statybą remti savo lėšomis ir joms išlaikyti skirti fundacijas.

Pasak istorikės J. Valančiūtės, archyvuose išlikęs 1590 metų sausio 10 dieną karalienės pasirašytas dokumentas lotynų ir lenkų kalbomis. Jame skelbiama apie katalikų tikėjimo atkūrimą krašte ir pranešama, kad numatoma pastatyti parapinę bažnyčią Palangoje bei filijinę bažnyčią Gargžduose. Abi bažnyčias turėjo aptarnauti vienas kunigas, nes tuo metu krašte trūko dvasininkų.

Karalienė Ona bažnyčiai skyrė žemes Gargžduose ir Kvietiniuose (7 km nuo Gargždų) kartu su ten gyvenusiais valstiečiais. Jie turėjo atlikti įvairias prievoles klebonui, tarp jų kasmet iš kiekvienos sodybos pristatyti po du vežimus malkų.

Fundacijos dokumente karalienė taip pat įpareigojo dvasininkus, kol bus pastatytos klebonijos, atvykti į bažnyčias, kai tik prireiks, ir savo gyvenimu rodyti pavyzdį tikintiesiems.

Ilgas antrosios bažnyčios laukimas

Tačiau naujų maldos namų statyba klostėsi nelengvai. Po karalienės Onos mirties 1596 metais Palangos ir Gargždų bažnyčių fundaciją Varšuvoje raštu patvirtino tuometinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas III Vaza. Vis dėlto, kaip rašo istorikė J. Valančiūtė, skirtų fundacijų vos pakako vienam kunigui išlaikyti, o bažnyčių statyboms lėšų trūko.

Vėliau papildomų fundacijų bažnyčioms skyrė buvusio Gargždų dvaro valdytojo Motiejaus Vainos našlė Elžbieta. Anot jos, taip neturi būti, kad kunigas nespėja atvykti pas mirštantį žmogų suteikti paskutinio patepimo. Gavusi papildomai žemės ir pajamų Gargždų bažnyčia galėjo išlaikyti savo kunigą, juo nebereikėjo dalintis su Palanga.

1613 metais Gargždų bažnyčia tapo savarankiška, parapine bažnyčia. Bažnyčia buvo baigta statyti tik 1648 metais, o jos interjeras įrenginėjamas dar beveik pusšimtį metų.

Kokia buvo senoji bažnyčia?

Pasak istorikės J. Valančiūtės, išlikusiuose inventoriniuose aprašymuose, bažnyčios vieta nurodoma gana abstrakčiai:  „...iškilioje sausoje vietoje, ant akmenuoto Minijos upės kranto, vienu galu atsukta į vakarus, kitu į rytus...“ Manoma, kad ji stovėjo senųjų Gargždų centre, dabartinės Jono Basanavičiaus gatvės pabaigoje. Prie jos augę du jovarai, nupjauti prieškariu, kurių kelmai esą styroję dar ilgus metus.

Medinėje bažnyčioje buvo triaukštis altorius, dažytas tamsia spalva, jame išdėstyti paveikslai, statulos bei šventųjų relikvijos. Dar buvo ir antrasis, šoninis altorius.  Bažnyčios lubos dvaro dailininko buvo gražiai dekoruotos religine tematika, joje buvo medinė sakykla, taip pat baptisterija, arba krikštykla, su dubeniu krikštijimui, kurią padovanojo vietos ūkininkas.

Pagal aprašymus, bažnyčia buvusi viduje šviesi ir gražiai užlaikoma. Išorėje ji buvo paprastos architektūros, vienbokštė, tačiau vidus buvo gana puošnus, išdažytas, vėliau turėjo ir vargonus.

Klebonija su ūkiu ir alaus darykla

Kaip rašo istorikė J. Valančiūtė, 1636-1655 metais bažnyčioje klebonavo kunigas Adomas Milevičius. Tuo metu buvo kilę bažnyčios nesutarimu su dvaru dėl mokesčio dydžio už perkėlimą keltu per Miniją, nes tilto tuo metu nebuvo. Kadangi bažnyčios žemės driekėsi iki pat upės, klebonas norėjo, kad kėlimo mokestis atitektų bažnyčiai, o ne dvarui.

Gargždų bažnyčia pašventino vyskupas Kazimieras Pacas, 1671 m. jai patvirtinant Šv. Mykolo, Šv. Lauryno ir Šv. Martyno titulą. Prie bažnyčios vyskupo paliepimu mediniame name buvo įrengta špitolė – gyvenamosios patalpos varguoliams. Čia vietą surado ir parapijinė mokyklėlė. Beje, prie bažnyčios esančiame šventoriuje buvo kapinės, stovėjo medinė varpinė. Joje buvo trys varpai, o ketvirtasis kabėjo bažnyčios bokšte. Netoliese stūksojo medinis klebonijos pastatas su šiaudiniu stogu. Klebonija turėjo gyvulių, samdė piemenis juos ganyti, augino grūdus savo žemėje, turėjo savo kepyklą ir alaus daryklą. Valstiečiai bažnyčiai mokėjo tam tikrą piniginį mokestį, vadinamąjį „činčą“.

Nesutarimai valdant Oginskiams

XVIII amžiuje kilę karai, marų epidemijos nusiaubė Žemaitiją, sumažėjo gyventojų, smuko ekonominis lygis, ir tai palietė ir bažnyčias, jų išlaikymą. Tačiau kraštą buvo apėmęs katalikų tikėjimo pakilimas, išleista maldaknygių, giesmynų, formavosi nauji religiniai papročiai, pavyzdžiui tikinčiųjų kelionės į atlaidus, į kuriuos buvo vykstama organizuotai, su klebono palyda.

Tuo metu Gargždų dvarą valdė didikai Kazimieras ir Eleonora Oginskiai, kurių santykiai su bažnyčia buvo geri, jie stengėsi vykdyti jai fundacijų įsipareigojimus. Tačiau aštrių konfliktų tarp dvaro ir bažnyčios tais laikais neišvengta.

Oginskiai mažai būdavo Gargžduose, dvaro reikalus tvarkė jų patikėtiniai.  Istorikė J. Valančiūtė knygoje aprašo didelį konfliktą tarp dvaro ir bažnyčios, kurį sprendžiant dalyvavo ir Žemaičių vyskupijos valdžia, ir net pasaulietinis teismas. Bylinėjimosi su dvaru verpetas prasidėjo XVIII a. 4 – ajame dešimtmetyje, kai Gargždų bažnyčioje dirbo klebonas Kazimieras Vitkauskas. Konfliktas kilo permatuojant žemes – buvo nustatyta, kad klebonija pasisavinusi nemažą sklypą prie Minijos upės.

Taip pat klebonas buvo skundžiamas dėl būtų nebūtų nuodėmių, kad jis prievarta išsireikalauja mokesčių, iš skolininkų atiminėja gyvulius, agresyviai elgiasi su jam neįtinkančiais. Šiuos skundus vyskupijos valdžiai rašė Gargždų dvaro administratorius Antanas Debauskas. Buvo net iškelta byla, dalis kaltinimų klebonui panaikinta.

Tačiau, matyt, klebonas K. Vitkauskas irgi buvo nepėsčias, nes teismas nurodė jam grąžinti pasisavintas miestiečių žemes, atlyginti žalą, įvertintą 100 šieno vežimų, už klebonijos ūkio gyvulių nuganytas dvaro pievas prie Minijos upės. Gi klebonui savo ruožtu teismas priteisė piniginę žalą, kurią dvaras padarė jo valdoms Kvietinių kaime, savavališkai iškirsdamas klebonui priklausantį mišką, nuganydamas klebono pievas ir pasėlius.

Klebonas prieš dvarą

Tačiau po teismo konfliktas tarp dvaro ir bažnyčios nepasibaigė, dvaro administratorius A. Debauskas vis ieškojęs dingsčių įskųsti kleboną. Skundus dėl dvaro prievaizdo rašė ir klebonas K. Vitkauskas, skundęsis jo išpuoliais, net pasirodymu su ginklu klebonijoje.  Asmeninis konfliktas tarp jų tiek įsisiūbavo, kad klebonas pagrasino dvaro valdytoją nubausti griežčiausia bausme tikinčiajam– ekskomunikuoti, t. y. atskirti nuo Bažnyčios. Tačiau dvaro valdytojui Antanui Debauskui pasiskundus, dvasininkas teismo buvo nubaustas solidžia pinigine bauda – 100 markių. Klebonas K. Vitkauskas turėjo problemų ir su dviem savo pavaldiniais kunigais, kurie konfliktavo su juo, elgėsi nederamai jų luomui, tad vyskupijos nurodymu buvo išsiųsti „pasitaisyti“ į Kretingos bernardinų vienuolyną. Klebonas su Gargždų dvaro valdytoju bylinėjosi ne vienerius metus, vyskupijos pareigūnai nuolat vykdavo į parapiją tikrinti skundų.

Kaip teigia J. Valančiūtė, nesutarimus tarp dvaro ir bažnyčios labiau lėmė ne konfliktiški charakteriai (trinties būta ir anksčiau), o ano laikmečio sunkios žmonių gyvenimo sąlygos. Karų ir marų nualinta Gargždų parapija sunkiai įstengė mokėti bažnytinius mokesčius, o klebonams reikėjo lėšų pragyventi, išlaikyti nemažą klebonijos ūkį. Nuo kiekvieno kiemo kasmet klebonui reikėjo sumokėti po 4 grašius, pristatyti po vieną rėtį rugių ir miežių, nuo valsčiaus – po du vežimus malkų. Dvaro administracija turėjo surinkti šiuos mokesčius ir pristatyti į kleboniją.

Gargždų parapijos istorijoje ir vėlesniais amžiais kildavo nesutarimų tarp dvaro ir bažnyčios, tačiau ne tokio masto kaip aprašytas atvejis. Dažnai nauji dvaro savininkai nenorėdavo vykdyti įsipareigojimų bažnyčiai ar vėluodavo sumokėti mokesčius.

Gaisras, pakeitęs Gargždų miesto centrą

Kaip rašoma J. Valančiūtės knygoje „Gargždų miesto ir parapijos istorija“, Vatikano archyvų tyrinėtojų pateiktais duomenimis, 1748 m. Šv. arkangelo Mykolo Gargždų parapijos bažnyčia, priklausiusi Rietavo dekanatui, buvusi medinė, aprūpinta visu reikalingu inventoriumi ir liturginiais indais, turėjusi varpinę su varpais. Bažnyčios klebonas buvo jau kitas – Pranciškus Montkevičius, jam talkino du kunigai vikarai. Deja, ši šimtametė bažnytėlė per 1786 metais Gargždus nusiaubusį gaisrą sudegė kartu su beveik visais senais Jono Basanavičiaus gatvės mediniais pastatais.

Pasak J. Valančiūtės, Gargždų miestelis po gaisro buvo sparčiai atstatomas, tačiau naujas miesto centras pradėjo formuotis arčiau dvaro, aplink turgaus aikštę.

Trečioji bažnyčia ir dosnusis dvarininkas

1791 metais prie šios aikštės, iškilioje vietoje ant vaizdingo Minijos upės kranto, dabartinio šventoriaus ribose iškilo trečioji Gargždų parapijos bažnyčia. Istorinių žinių apie šios bažnyčios statybą beveik neišlikę, žinoma, kad ji buvo statoma vadovaujant klebonui Liudvikui Korženiauskui, sutelkus parapijiečius.

Manoma, kad Gargždų dvaras, tuo metu valdomas Oginskių giminės atstovą pakeitusio kilmingo švedo, barono Otono Henriko de Igelstriomo, daugiau lėšų skyrė jau pastatytai bažnyčiai įrengti, taip pat bažnyčios priestatui pastatyti. Gargždų dvarą Rusijos imperijos generolui ir diplomatui O. Igelstriomui iki gyvos galvos 1795 m. privačion nuosavybėn atidavė imperatorienė Jekaterina II. Naujasis dvaro valdytojas gerai sutarė su bažnyčia ir kunigais, daug rėmė parapiją, tad po mirties 1823 m. pagarbiai buvo palaidotas Gargždų bažnyčios rūsyje.

Pasak Gargždų krašto muziejaus muziejininkės R. Šiurytės-Šimulienės, įdomu tai, kad pats dvarininkas Igelstriomas buvo protestantas, jo žmona– uoli katalikė, tačiau skirtingi tikėjimai jiems nesutrukdė dosniai skirti lėšų Gargždų bažnyčios reikmėms.

Klebonija liko senojoje vietoje, netoli sudegusios bažnyčios, nes ne visi jos pastatai žuvo per gaisrą. Vėlesniais amžiais nurodoma istorinės klebonijos sodybos vieta – dabartinės Gargždų ligoninės vietoje, prie senojo kelio, ir ji čia stovėjo iki Antrojo pasaulinio karo. Iki šių dienų išlikęs vadinamasis „klebono“ tiltelis, per kelią jungiantis bažnyčios ir jau dabar ligoninės teritorijas.

Klebonijos gyvenimas skaičiais

Klebonijos gyvenimas išlikusiame 1789 m. klebonijos dokumente išvardijami visi jos gyventojai – klebonas Tadas Micevičius, kunigas Petras Koncevičius, bažnyčios kamendorius Antanas Gailevičius, liokajus Juozapas Kobeckis, vežikas Motiejus Koncevičius, samdomas bernas Juozapas Dambrauskas, bravorininkas Antanas Kripas, šeimininkė Barbora Ledkaitė, piemenaitė Ona. Špitolėje gyveno penki asmenys, pagal pavardes nesukūrę šeimų. Klebonija turėjo ūkį Gargžduose, laikė gyvulius, turėjo ūkinių pastatų, taip pat jai priklausė nemažos valdos Kvietinių kaime, kuriame ūkininkaujančios šeimos už sklypų nuomą atsiskaitydavo klebonijai privalomu nemokamu darbu (lažu) ir pinigais. Tuo metu Kvietinių kaime klebono žemėje 18 sodybų gyveno 86 žmonės, po lygiai moterų ir vyrų. Be to, klebonija Gargžduose ir Kvietiniuose valdė dvi karčemas, jose dirbo 7 žmonės. Iš viso klebonijos žemėse gyveno 147 žmonės, iš kurių tik 14 asmenų buvo vyresni nei 60 metų.  

Per kelis šimtmečius Gargždų bažnyčia išgyveno ne vieną permainą – nuo karališkųjų fundacijų ir didikų globos iki nesutarimų, gaisrų ir naujų statybų. Keitėsi valdovai, dvarų šeimininkai, kunigai, tačiau bažnyčia išliko svarbia miesto ir jo žmonių gyvenimo dalimi.

XIX amžius Gargždų parapijai atnešė naujų vilčių ir permainų, o XX amžiuje jos laukė patys skaudžiausi išbandymai. Apie bažnyčios klestėjimo laikotarpius, karo liepsnose prarastus maldos namus, pokario baisumus ir žmonių likimus skaitykite antrojoje istorinio pasakojimo „Penkios Gargždų bažnyčios. Išbandymai“ dalyje.

Šaltiniai:

Gargždų krašto muziejaus archyvinė medžiaga.

Valančiūtė, Janina. Gargždų miesto ir parapijos istorija. Gargždų seniūnija, leidykla „Diemedis“, 1998.

Miltakis, Egidijus. Gargždų istorija LDK laikotarpiu. Gargždų krašto muziejus, leidybos grupė „Druka", 2009.

Vaitkus, Mykolas. Atsiminimai. Sudarytojas Eugenijus Žmuida. Klaipėda, 2023.

https://www.marijosradijas.lt/2026-08-29-16-00-atokvepio-valandele.html