Gargždų senosios pramonės ženklai
Gargždai – tai vienas seniausių Vakarų Lietuvos miestų, šiemet atšventęs įspūdingą 773-ąjį gimtadienį. Gargždai yra Klaipėdos rajono „sostinė“, miestas, kurio istorijoje slypi pasienio prekybos, dvarų, amatų bei pramonės pėdsakai. Į Gargždų praeitį vis dar leidžia nusikelti Minijos upė, senosios gatvės, Rinkos aikštė, bažnyčia ir dar daug ne visiems žinomų vietų.
Straipsnio garso įrašas Youtube kanale
Pieninė, tiesusi kelią pramonės augimui
1926 metais Gargžduose buvo įsteigta pieninė. Kaip ir visoje Lietuvoje, pieninės buvo svarbi ūkininkų kooperatyvų dalis, padėjusi pramonės vystymuisi. Svarbu ir tai, jog ši vieta miestelėnams suteikė darbo vietų, o ir buvo galimybė parduoti savo turimų galvijų pieną.
Tai buvo labai svarbu gargždiškiams, kurie tokiu būdu galėjo užsidirbti ir taip skatinti pramonės vystymąsi. Šiomis dienomis pastatas atrodo jau daug liūdniau – jis yra parduodamas. Koks bus tolesnis šio kadaise miestui svarbaus pastato likimas, kol kas neaišku.
„Pyla“ – buvusi Minijos užtvanka
Tai ne viskas, kuo Gargždai galėjo didžiuotis, nes iki pat šių dienų gargždiškių kalboje galime išgirsti žodį „pyla“, o tai yra Minijos upės užtvanka. Kadaise ji atliko ne tik vandens sulaikymo funkciją, bet ir padėjo gyventojams patogiai pasiekti kitame krante buvusias darbovietes.
Tačiau užtvanka jau prieš daug metų buvo nugriauta, nes trukdė migruojančioms ir neršti plaukiančioms žuvims. Minija yra viena pagrindinių Vakarų Lietuvos upių, kuriose neršia lašišinės žuvys. Minijos upė taip pat itin svarbi ir vandens turizmui, joje organizuojami baidarių žygiai. Dėl šių priežasčių greičiausiai ir neišsipildė dar prieš maždaug du dešimtmečius atsiradę norai rekonstruoti pylą.
Buvusios užtvankos apylinkėse yra išlikę gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, taip pat senųjų statinių fragmentų. Į kitą upės krantą dabar patenkama kitais keliais.
Malūnas, tapęs praeities simboliu
Prano Stončiaus malūnas buvo itin svarbus Gargždų istorijai ir miesto gyventojų gerovei. XX a. pradžioje pastatytas malūnas 1925 m. buvo rekonstruotas ir išplėstas. Prie grūdus malusio malūno buvo pastatyta lentpjūvė bei įrengta elektrinė, tiekusi miestelėnams elektros energiją. Lentpjūvėje taip pat buvo gaminamos rogutės – jomis galėjo džiaugtis visi norintys išbandyti ekstremalų nusileidimą nuo kalno Gargždų parko slėnyje. Stončiaus malūnas stipriai prisidėjo prie Gargždų pramonės ir miesto gerovės plėtros.
Šiandien iš senojo malūno išlikusios tik pastato konstrukcijų liekanos.
Prieš keliolika metų malūno pastatus nuosavybėn susigrąžinę P. Stončiaus palikuonys planavo pagal senus brėžinius atgaivinti vandens malūną, prie Minijos įrengti elektrinę bei restauruoti išlikusius pastatus. Tačiau šie sumanymai kol kas neįgyvendinti.
Buvusi pieninė, Minijos užtvanka ir Stončiaus malūnas – skirtingi Gargždų ūkinės praeities ženklai, primenantys, kaip miestas augo ir keitėsi.
