Kilus aštresnei diskusijai socialiniuose tinkluose, muziejus dar iki oficialaus projekto pristatymo sukvietė visuomenę susipažinti su esama padėtimi ir būsimais pokyčiais.

Muziejaus direktorė siekė atsakyti į svarbiausią klausimą – kodėl apskritai reikia iš esmės pertvarkyti esamą muziejų.

Rekonstrukcija neišvengiama

Kodėl prireikė iš esmės pertvarkyti muziejų? Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė papasakojo, kad muziejus dabartiniame pastate veikia jau daugiau kaip dvidešimt metų. Per tą laiką muziejus augo – plėtėsi veiklos, daugėjo lankytojų, edukacijų, renginių, parodų, tačiau pats pastatas išliko beveik nepakitęs.

Direktorė neslėpė, kad Gargždų krašto muziejus atrodo gerokai prasčiau nei dauguma Lietuvos muziejų. „Atrodome tikrai vargiai vien dėl patalpų trūkumo“,- sakė S. Bučnytė.

Sunku patikėti, bet muziejus neturi rūbinės ir tualeto lankytojams, jis nepritaikytas lankytis asmenims su negalia, nėra tinkamų pagalbinių patalpų, darbuotojai sėdi kabinetuose susispaudę, trūksta vietos edukacijoms ir renginiams.

Pasak S. Bučnytės, šiuolaikinis muziejus nebėra vien ekspozicijų salė. Jis turi būti daugiafunkcis kultūros centras, kuriame vyksta edukacijos, konferencijos, bendruomenės susitikimai, parodos, mokslinė veikla. Dabartinis Gargždų krašto muziejus tokių galimybių neturi.

„Vaizdingai kalbant, muziejus jau seniai išaugo savo marškinėlius“, –  pabrėžė S. Bučnytė. Pasak direktorės, apie būtinybę plėsti muziejų Gargžduose buvo kalbama maždaug dešimtmetį. Per tą laiką buvo sudarytos trys darbo grupės, kurios svarstė įvairias galimybes dėl muziejaus plėtros, vietos ir ateities vizijos. Pagaliau rajono valdžios koridoriuose pribrendo sprendimas – griauti. Ir statyti naują muziejų.

Sienos trūkinėja, pro plyšius švilpia vėjas

Tokį sprendimą greičiausiai paskubino ir prieš kurį laiką atliktas pastato Sodų gatvėje konstrukcijų vertinimas.

Gautos ekspertų išvados parodė, jog pastatas su rūsiu Sodų 5 yra avarinės būklės. „Perdanga yra paramstyta metaliniais strypais. Priešingu atveju, mes su visais kabinetais turbūt nugarmėtumėme į rūsį“,- sakė muziejaus direktorė S. Bučnytė.  

Muziejaus medinio pastato, statyto 1938 metais, nusidėvėjimo problemos matomos ir plika akimi. Darbuotojai nuolat pastebi trūkinėjančias sienas. Kai kur nuėmus apdailos medžiagas pro plyšius švilpia vėjai.

Pasak direktorės, muziejus šildomas elektra, tačiau šiluma dėl nesandarių sienų greitai išgaruoja. Yra buvę, kuomet patalpose buvo vos 9 laipsniai šilumos. Kai kurie seni langai nebeatsidaro, o pats pastatas dėl konstrukcijų deformacijų „vaikšto“, todėl eksploatuoti jį darosi vis sudėtingiau.

Gyvena tarsi ant tiksinčios bombos

Palėpėje baiminamasi laikyti sunkesnius daiktus, nes gali įlūžti grindys. Po renginių nuo lubų nubyrėję tinko gabalai jau tapo įprastu reiškiniu. Susišluoja juos ir toliau dirba.

„Gyvename tarsi ant tiksinčios bombos, kada sprogs“,- sakė S. Bučnytė

Dar viena problema – priešgaisrinė sauga.

Direktorė pasakojo, kad po gaisrinės saugos patikrinimų muziejaus darbuotojams teko atlikti nemažai papildomų darbų, kad pastatas bent minimaliai atitiktų reikalavimus.

Vis dėlto ji pabrėžė, jog tai nekeičia esmės – pats pastatas nėra pritaikytas nei šiuolaikinei muziejinei veiklai, nei darbuotojų darbo sąlygoms.