Jo žmona Olena šiuo metu su sūnumi gyvena Klaipėdoje ir kovoja už Rusijos kalėjimuose laikomų civilių ukrainiečių, tarp jų ir savo vyro Serhijaus, išlaisvinimą.

Su O. Cyhipa kalbamės apie šeimos gyvenimą iki karo, okupaciją, vyro pagrobimą ir jau penktus metus trunkančią kovą dėl jo laisvės.

JOLANTA BENIUŠYTĖ. Olena, papasakokite, koks buvo Jūsų šeimos gyvenimas iki karo?

OLENA CYHIPA. Gyvenome Naujojoje Kachovkoje –  gražiame ir jaukiame mieste prie Dnipro upės. Miestas augo kartu su hidroelektrinės statyba, čia gyventi atvyko daug jaunų šeimų, kilo nauji namai, mokyklos bei vaikų darželiai.  Atrodė, kad gyvenimas tik gerėja. Turėjome butą, sodą, savo ramią kasdienybę ir planus ateičiai. Niekas net negalėjo įsivaizduoti, kad visa tai netrukus prarasime.

J.B. Kaip viskas pasikeitė Rusijai užpuolus Ukrainą?

O.C. Viskas sugriuvo akimirksniu. 2022 metų vasario 24-osios rytą, apie penktą valandą, į miestą įžengė Rusijos kariuomenė. Aidėjo sprogimai, drebėjo žemė, o dangus nuo gaisrų buvo šviesus lyg dieną. Prie manęs pribėgęs trylikametis sūnus išsigandęs paklausė: „Mama, ar dabar mes visi mirsime?“. Po to jis užsisklendė ir iki šiol beveik nekalba apie karą.

Miestas buvo visiškai užblokuotas. Nebuvo galimybės nei išvykti, nei atvykti. Vėliau manęs klausė, kodėl Serhijus neišvažiavo, kad išvengtų pagrobimo. Tačiau tuo metu tai buvo neįmanoma.

Tik po pusantro mėnesio okupacinė valdžia leido su specialiais leidimais išvykti ir atvykti į miestą. Atsirado ir tokių, kurie iš to pasipelnė. Jie savo automobiliais išveždavo žmones iš okupuoto miesto. Kai kurios šeimos už tai atsiskaitydavo net savo butais. Žmonės taip bijojo likti okupacijoje, kad buvo pasirengę atiduoti viską, ką turėjo.

J. B. Ar Jums pačiai teko akis į akį susidurti su okupantais?

O. C. Taip. Jie buvo visur. Juos matydavome turguje, parduotuvėse, kirpyklose. Jie elgėsi kaip miesto šeimininkai ir darė viską, ką norėjo. Parduotuvėse atsiskaitydavo rusiškais rubliais. Kariškių buvo labai daug. Netoli mūsų namų buvo miškelis, kuriame jie įsirengė apkasus, slėpė karinę techniką ir nuolat budėjo. Kai visa tai prisimenu, mane ir dabar krečia šiurpas.

J. B. Kuo iki karo užsiėmė Serhijus Cyhipa?

O. C. Mano vyras buvo žinomas žmogus – žurnalistas, rašytojas, kelių kadencijų miesto tarybos deputatas. Jis visada turėjo aiškią pilietinę poziciją.  Atvirai kritikavo Putiną, Lukašenką, Janukovyčių. Rašė apie tai, kas vyksta Ukrainoje, analizavo politinius procesus ir niekada neslėpė savo nuomonės. Manau, būtent dėl to jis okupantams tapo pavojingas.

J. B. Kada paskutinį kartą matėte savo vyrą?

O. C.  2022 metų kovo 12 dieną. Serhijus tą dieną kaip įprastai savanoriavo: nešė vyresniems žmonėms maisto produktus ir vaistus. Savanoriavome abu kartu– kasdien aplankydavome po keliolika šeimų, kurių aprūpinimui artimieji siųsdavo pinigus. Patikrinimo punkte rusai dažniausiai mus praleisdavo daug neklausinėdami.

Tačiau tą dieną viskas buvo kitaip. Serhijus išėjo vienas su šunimi.  Kariškiai punkte jį sulaikė: ilgai tikrino telefoną, peržiūrinėjo įrašus, vartė dokumentus.  Vėliau išsigandusį mūsų šunį žmonės rado pririštą merijos kieme.  O Serhijus tiesiog dingo. Niekas nepranešė, kad jis sulaikytas.

J. B. Kada pavyko aptikti pirmuosius vyro pėdsakus?

O. C. Sužinojau, kad dingo ir žurnalistas Olegas Baturinas, kuris tą dieną turėjo susitikti su mano vyru.  Supratau, kad rusai pradėjo medžioti žurnalistus, kurie skleidžia informaciją apie tai, kas vyksta jų okupuotose Ukrainos teritorijose. Tuo metu Serhijus labai daug rašė, gilinosi į visus įvykius, juos komentavo. Žmonės jam siųsdavo informaciją apie Rusijos kariuomenės judėjimą, nes patys bijojo ją viešinti. Jis buvo atsargos majoras, todėl suprato, kam tokią informaciją perduoti.

Aš pradėjau per pažįstamus ieškoti vyro ligoninėse, morge, policijoje. Po kiek laiko man paskambino žurnalisto O. Baturino sesuo. Ji pasakė, kad brolis grįžo smarkiai sumuštas, sulaužytais šonkauliais. Olego sesuo guodė mane, kad gal ir Serhijus netrukus grįš namo.

J. B. Ką darėte toliau?

O. C.  Kreipiausi į miesto okupacinės administracijos vadovą. Tai buvo žmogus, kuris mūsų mieste gyveno dar gerokai iki karo. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo čia specialiai atsiųstas iš Rusijos. Jis įsiliejo į visuomenę, net aukščiausius sluoksnius, ir perdavinėjo informaciją rusams. Prasidėjus okupacijai, akimirksniu užėmė mero kėdę. Įsivaizduojat, kaip rusai iš anksto ruošėsi užgrobti Ukrainą? Iki šiol man tai atrodo neįtikėtina.

Sugebėjęs tiek laiko gerai maskuotis, šis veikėjas buvo tikrai geras aktorius. Apsimetė, kad užjaučia, vaidino nustebusį. Patvirtino, kad Serhijus sulaikytas, ir kad pats kaltas, kam tiek daug rašė apie rusus kariškius socialiniuose tinkluose.  Liepė eiti namo ir laukti grįžtančio vyro. Tačiau jo nesulaukiau.

J. B. Ką tuo metu teko išgyventi Jums pačiai?

O. C. Išvykti norėjau vos atsiradus pirmai galimybei. Tačiau negalėjau palikti mamos. Karas palaužė ir taip silpną jos sveikatą. Kai Serhijų pagrobė, jai pasidarė dar blogiau. Vieną rytą mama bandė atsikelti iš lovos ir sukniubo. Gydytojai pasakė, kad jos organizmas dėl didžiulio streso įjungė tarsi susinaikinimo mechanizmą, ir gyventi jai liko vos keli mėnesiai. 2022 metų gegužę mama mirė...Mamai buvo 65-eri metai.

J. B. Turbūt tada jau apsisprendėte išvažiuoti?

O. C. Supratau, kad turime kuo greičiau išvykti, nes gresia pavojus. Dirbau mokykloje. Okupantai pradėjo versti mokytojus dirbti pagal rusiškas mokymo programas, bendradarbiauti su rusų valdžia. Buvo atvejų, kai mokyklų direktoriai dingdavo savaitei ar dviem. Pasirodo, juos tie niekšai užsidarę rūsiuose mušdavo, grasindavo, norėdami palaužti. Tokia buvo okupantų bauginimo taktika. Nebebuvo ko delsti, reikėjo gelbėti šeimą. Pastačiau mamai paminklą ir vasarą išvykome į Kijevą. Kartu pasiėmiau ir Serhijaus mamą. Vyro dukra iš pirmosios santuokos su savo vaikais iš Ukrainos buvo pasitraukusi dar karo pradžioje. Buvo sunku, bet negalėjau leisti sau palūžti, nes su manimi buvo mano paauglys sūnus. Jam reikėjo mamos, nes tėvo buvo netekęs 2014 metais. Serhijus jam yra patėvis.

Išėjome trise iš namų su viena kuprine, palikę viską, ką buvome užgyvenę. Po pusmečio, praleisto Kijeve, mano anyta išvyko į Belgiją pas anūkę ir proanūkius.

J. B. Kiek laiko nežinojote, kas nutiko Serhijui?

O. C. Patys baisiausi buvo pirmieji devyni mėnesiai. Rusija oficialiai nepripažino, kad Serhijus apskritai yra sulaikytas. Nežinojome, ar jis gyvas, ar miręs. Tai buvo pati sunkiausia būsena– visiška nežinia.

Paskui paaiškėjo, kad abu pagrobti žurnalistai buvo išvežti į Chersoną. Iš jo Olegą paleido, o mano vyrą išvežė į Krymą, uždarė Simferopolio tardymo izoliatoriuje. Rusai daugumą Ukrainos patriotų civilių vežė į Krymo kalėjimus.

J. B. Kaip pradėjote kovą dėl vyro išlaisvinimo?

O. C. Jau būdama Kijeve pradėjau ieškoti kontaktų ir žmonių, kurie galėtų padėti nustatyti Serhijaus buvimo vietą ir padėtų jį išlaisvinti.  

Kreipiausi į žmogaus teisių gynėjus, žurnalistus, tarptautines organizacijas.

2022 metų rudenį dalyvavau konferencijoje apie karo metu dingusius asmenis Kijeve, vėliau skaičiau pranešimus Varšuvoje, Milane ir Strasbūre. Šiuos vizitus organizavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).  

Norėjau, kad pasaulis išgirstų Serhijaus Cyhipos istoriją. Kuo daugiau žmonių apie ją žinos, tuo didesnė tikimybė, kad jis nebus pamirštas ir greičiau išvaduotas.

J. B. Kada pirmą kartą gavote oficialų patvirtinimą, kad Jūsų sutuoktinis gyvas?

O. C. Su manimi susisiekė Kryme dirbantis advokatas, kuris pasisiūlė imtis Serhijaus bylos. Jis išsiuntė oficialias užklausas į įvairias Krymo teisėsaugos institucijas, policijos skyrius ir tardymo izoliatorius.  Ilgą laiką gaudavome tik vienodus atsakymus –  toks žmogus mums nežinomas.

2022 metų lapkritį iš Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) atėjo oficialus atsakymas, kad S. Cyhipa sulaikytas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl žalos, kurią jis padarė „specialiajai karinei operacijai“. Tai buvo pirmasis oficialus dokumentas, patvirtinęs, kad mano vyras gyvas.

Gavusi šią žinią, pajutau savotišką palengvėjimą. Bent žinau, kur yra mano vyras, ir kad jis gyvas. Ukrainoje yra labai daug dar nuo karo pradžios dingusių žmonių, ir jų artimieji nežino, kas su jais atsitiko.

J. B. Kokie konkretūs kaltinimai buvo pateikti žurnalistui Serhijui Cyhipai?

O. C. 2022 metų gruodį advokatas man pranešė, kad rusai Serhijui iškėlė baudžiamąją bylą – jis buvo apkaltintas šnipinėjimu. Tai buvo visiškai absurdiškas kaltinimas! Vienintelis jo „nusikaltimas“ buvo tai, kad jis liko ištikimas savo valstybei, padėjo žmonėms ir rašė tiesą apie okupuotą Ukrainą.  

Okupantai įsiveržia į svetimą valstybę, o paskui tos valstybės piliečius kaltina šnipinėjimu savo pačių žemėje. Pagrobia juos, išsiveža ir uždaro savo kalėjimuose. Tai sunkiai suvokiama, bet tai vyksta. Akivaizdu, kad ši ir kitos panašios bylos neturi nieko bendra su teise. Tai tiesiog susidorojimas su laisvę mylinčiais patriotiškais Ukrainos žmonėmis.

J. B. Ar tuomet, kai buvo iškelta byla, pavyko susisiekti su vyru?

O. C. Taip, kai byla tapo oficiali, man leido siųsti laiškus ir siuntinius. Mano vyrui svarbiausia buvo žinoti, jog pasaulis jo nepamiršo.  

Serhijus rašė, kad beveik metus gyveno neturėdamas normalių drabužių ir elementarių higienos priemonių. Tuos pačius apatinius turėjo dėvėti ištisus metus, susirišęs virve.

Kol vyras buvo laikomas Kryme, galėjau reguliariai siųsti jam laiškus, maistą, drabužius ir kitus būtiniausius daiktus. Tai buvo vienintelis mūsų ryšys.

J. B. Gal bandėte ir susitikti kalėjime?

O. C. Advokatas kreipėsi į tyrėją prašydamas leisti mums susitikti. Ji oficialiai atsakė, kad neprieštarauja. Atrodė, kad pagaliau atsirado viltis.

Tačiau po Naujųjų metų viskas apsivertė. Kai advokatas vėl atvyko į tardymo izoliatorių, jam su pašaipa buvo parodytas Serhijaus pasirašytas pareiškimas, kuriame neva atsisakoma jo paslaugų. Mes puikiai supratome, kad šis pareiškimas buvo pasirašytas prievarta. Tą vėliau patvirtino ir ekspertai, vertinę vyro parašo autentiškumą.

Supratome, kad kiekvienas tolimesnis mūsų žingsnis Serhijui gali tik pakenkti. Todėl nusprendėme veikti labai atsargiai. Labiausiai bijojau, kad jis tiesiog nepradingtų dar kartą be jokių pėdsakų.

J. B. Kaip vyko teismas?

O. C. Rusijos saugumo tarnyba Serhijui skyrė advokatę, kuri tik formaliai dalyvavo procese ir klusniai pasirašinėjo visus dokumentus.

Serhijus atsisakė pripažinti savo kaltę. Jis pareiškė, kad parodymai buvo išgauti prievarta. Ir pareikalavo leisti jį ginti mūsų advokatui. Kaip bebūtų keista, teisėja šį prašymą patenkino. Nors advokatui buvo sudarytos labai ribotos galimybės dirbti, jis padarė viską, ką galėjo. Jam pavyko pasiekti, kad teismo procesas būtų atidėtas net iki 2023 metų spalio. Tuo metu Ukrainoje buvo daug vilčių dėl būsimo kontrpuolimo. Mes tikėjome, kad Krymas bus išlaisvintas, o Serhijus taip ir nesulauks nuosprendžio. Deja, viskas susiklostė kitaip.

J. B. Kada ir kaip buvo nuteistas Jūsų vyras?

O. C. Serhijus nusprendė atsisakyti advokato pagalbos ir gintis pats. Jis jam pasakė: „Dėl manęs galite netekti advokato licencijos. Jūs rizikuojate ne tik savo darbu, bet ir šeima – galite sulaukti susidorojimo“.

Teisme Serhijus atvirai pareiškė, kad byla prieš jį – tai bandymas įbauginti visus ukrainiečius, likusius okupuotose teritorijose.  Jis dar kartą pabrėžė, kad visi jo prieš tai buvę parodymai buvo išgauti prievarta.

Po kelių dienų, 2023 metų spalio 6-ąją, Rusijos teismas paskelbė nuosprendį. Trylika metų griežtojo režimo kolonijoje. Mes nuosprendį apskundėme. Kol buvo nagrinėjamas apeliacinis skundas, Serhijus liko Kryme.

2024 metų vasarį apeliacinis teismas nuosprendį liko nepakeistą. Supratome, kad jis bus išvežtas į Rusiją.

J. B. Kur Serhijus kalinamas dabar?

O. C. Šiuo metu jis kalinamas griežtojo režimo kolonijoje Skopino mieste, Riazanės srityje. Jį nuolat spaudžia priimti Rusijos pilietybę.  Tačiau Serhijus kategoriškai atsisako. Jis  supranta, kad tai dar labiau apsunkintų Ukrainos galimybes siekti jo išlaisvinimo.

Didžiausia problema ta, kad tarptautinė teisė iki šiol neturi aiškaus mechanizmo civilių belaisvių grąžinimui. Karių apsikeitimo procedūros egzistuoja. Tačiau civilių žmonių Rusija apskritai neturėjo teisės pagrobti.

J. B. Kokiomis sąlygomis jis kalinamas, gal turite žinių, ar patiria smurtą, kankinimus?

O. C. Tiesiogiai apie viską parašyti laiškuose jis negali. Tačiau iš kitų išlaisvintų žmonių pasakojimų žinome, kas vyksta Rusijos kalėjimuose. Mušimas, kankinimas elektros srove, nuolatinis fizinis ir psichologinis teroras.

Man sunku suvokti tokį žiaurumą. Jeigu žmogus jau neteko laisvės, kam dar jį kankinti? Ar tai tikrai vyksta todėl, kad kažkas davė įsakymą? Nemanau. Tai yra tiesiog tų žmonių, kalėjimų prižiūrėtojų, kuriuos net žmonėmis sunku pavadinti, sadizmas ir baisi neapykanta ukrainiečių atžvilgiu.

Serhijus patiria psichologinį terorą. Jis baudžiamas esant net menkiausiam pretekstui arba be jo.  Neužsegta saga, karštą dieną nusiimta kepurė ar dar koks nors kitas smulkus neva pažeidimas tampa priežastimi jį uždaryti į karcerį.  

Pastaruosius dvejus metus Serhijus beveik visą laiką praleido vienutėje. Kolonijoje kiti kaliniai gali bent šiek tiek judėti, išeiti į kiemą, apsipirkti parduotuvėje. Serhijui vos išėjus iš karcerio prižiūrėtojai į akis pasišaipo: „ Ruoškis. Rytoj vėl čia sugrįši“.

Serhijus šaunuolis, laikosi ir nepalūžta visa tai patirdamas.  Laiškuose jis klausia, ar Ukraina ką nors daro, kad išlaisvintų belaisvius civilius. Turime atsargiai susirašinėti, nes pastebėjome, kad ne visi laiškai pasiekia adresatą, jie cenzūruojami.

J. B. Ar yra žinoma, kiek civilių ukrainiečių uždaryta Rusijos kalėjimuose?

O. C. Oficialiais Ukrainos duomenimis, Rusijoje šiuo metu kalinama daugiau kaip šešiolika tūkstančių civilių ukrainiečių. Jie išvežioti po įvairius Rusijos regionus. Iš nelaisvės grįžę mūsų kariai pasakoja, kad kai kuriuose kalėjimuose civilių ukrainiečių yra net daugiau negu karo belaisvių. Jie patiria tokius pačius kankinimus, tokį pat fizinį ir psichologinį smurtą kaip kariškiai.

J. B. Kodėl, Jūsų nuomone, Rusija kalina civilius žmones,  pagrobtus iš okupuotų Ukrainos teritorijų?

O. C. Tam, kad galėtų parodyti tariamus „priešus“. Propaganda turi sukurti vaizdą, jog Rusija neva taip gelbsti savo tautiečius Ukrainoje nuo „šnipų“, „teroristų“ ir „nacių“. Taip bandoma pateisinti karinę agresiją prieš Ukrainą. Kartu tai ir signalas visiems okupuotų teritorijų gyventojams: jeigu priešinsitės, jūsų laukia toks pat likimas.

J. B. 2026 metų pradžioje su sūnumi moksleiviu apsigyvenote Klaipėdoje. Kas lėmė šį pasirinkimą?

O. C. Atvykome aplankyti draugų, kartu sutikti Naujuosius. Svečiuojantis pasiekdavo iš Kijevo neramios žinios: rusai bombarduoja miestą, energetikos tiekimo sistemos sutrikusios, mieste beveik nėra šildymo, dažnai nėra elektros. Draugai pasiūlė pabūti pas juos ilgiau.

Aš dirbu nuotoliu vienoje iš Ukrainos mokyklų, esu pedagogė, psichologė ir bibliotekininkė. Jaunystėje norėjau būti aktore. Dirbau lėlių teatre, kūriau spektaklius su vaikais, turiu režisūros gebėjimų. Dirbu su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimų, kalbos ir raidos sunkumų. Mokau juos meno – muzikos, tapybos,  architektūros pažinimo. Man labai svarbu, kad net karo metu vaikai neprarastų gebėjimo matyti grožį, domėtųsi kultūra.

Panašu, kad Lietuvoje užsibūsime ilgiau – labai džiaugiuosi, kad sūnus įstojo mokytis į Klaipėdos universitetą, aš pradėjau mokytis lietuvių kalbos kursuose.

J. B. Tačiau Jūs ir toliau nenuleidžiate rankų, bandydama išlaisvinti Serhijų ir net aktyviai padedate kitiems?

O. C. Rankų nuleisti nežadu, tikiu, kad jį išlaisvinsime. Tokių šeimų kaip mūsų su Serhijumi yra labai daug. Su kitų dingusių arba neteisėtai įkalintų civilių artimaisiais įkūrėme organizaciją „Civilni Vilni“ (liet. „Laisvi piliečiai“). Esu šios organizacijos, kuri šiuo metu vienija apie 400 šeimų, iniciatorė ir vadovė, dirbanti visuomeniniais pagrindais.

Vakare jungiamės į nuotolinius susitikimus, dalinamės naujienomis, palaikome vieni kitus, renkame dingusių žmonių istorijas, viešiname jas socialiniuose tinkluose. Bendraujame su žurnalistais, tarptautinėmis organizacijomis, politikais. Siekiame, kad Rusijai būtų daromas kuo didesnis tarptautinis spaudimas, kad būtų paleisti jos neteisėtai pagrobti žmonės. Tai mūsų būdas kovoti už tuos, kurių balsą okupantai bandė nutildyti.

Apie Rusijos pagrobtus Ukrainos žurnalistus sukurtas dokumentinis filmas „Išlaisvinti žodį“, kurį inicijavo Ukrainos žurnalistų sąjunga.  Jame pasakojamos nelaisvę išgyvenusių žurnalistų istorijos, kalba visuomenės veikėjai ir žmogaus teisių gynėjai. Oficialiai filme minimi 28 pagrobti žurnalistai, tačiau Serhijaus tarp jų nėra, nes jis jau buvo išėjęs į pensiją ir dirbo laisvai samdomu žurnalistu. Į šį skaičių įtraukti tik tuo metu redakcijose dirbę žurnalistai. Tačiau filme pasakojama ir mūsų su Serhijumi istorija.

Man labai svarbu, kad apie tai būtų kalbama kuo plačiau. Viešumas iš tiesų gelbsti gyvybes. Dalis filme minimų žurnalistų buvo išlaisvinti būtent todėl, kad jų istorijos tapo žinomos tarptautinei bendruomenei.

J. B. Ko šiandien labiausiai tikitės?

O. C. Kad Serhijus sugrįš namo. Ir kad pasaulis nepavargs girdėti Ukrainos balso. Už kiekvieno dingusio žmogaus slypi ne statistika, o gyvenimas, šeima, meilė ir laukimas. Kiekvieną kartą, kai vyksta apsikeitimas belaisviais, visi artimieji laukia vieno stebuklo – pamatyti savo žmogų. Kai jo tarp grįžtančiųjų nėra, būna labai skaudu, tenka iš naujo susirinkti save iš mažų gabalėlių.

Labai dėl jo pergyvenu. Serhijui ką tik sukako 65-eri metai, jis turi sveikatos problemų, o kalėjimo sąlygos jo organizmo būklę dar labiau blogina.

Serhijus paskutiniais mėnesiais prieš karą pradėjo rašyti pasakas apie mūsų miestą. Vienoje jų naktimis atgyja vaikų žaidimo aikštelės skulptūros. Kitoje vandens dvasia pagrobia patį Serhijų, o jo draugai leidžiasi ieškoti septynių raktų, galinčių jį išlaisvinti...Kartais pagalvoju, gal čia lyg pranašystė kokia, gal tie septyni raktai reiškia septynerius laukimo metus. Nežinau...Bet labai noriu tikėti, kad ta pasaka baigsis laimingai.

J. B. Olena, dėkoju Jums už nuoširdų pokalbį. Linkiu, kad kolega žurnalistas Serhijus Cyhipa kuo greičiau gyvas ir sveikas grįžtų namo, o kaltininkai, pagrobę ir kankinę niekuo nenusikaltusį žmogų sulauktų atpildo.

Serhijus Cyhipa – Ukrainos žurnalistas, rašytojas ir visuomenės veikėjas. Rusijos okupantų pagrobtas 2022 m. kovo 12 d. Naujojoje Kachovkoje. 2023 m. Rusijos teismas jį nuteisė 13 metų laisvės atėmimo bausme dėl tariamo šnipinėjimo. Nelaisvėje Serhijus parašė apie 500 akrostichų (akra) eilėraščių. Olenos Cyhipos pastangomis eilėraščiai buvo sudėti į atskirą poezijos knygą ir tapo dar vienu įrodymu, kad net kalėjimas negali atimti žmogaus laisvės kurti.