Verda ir kaista lyg katilas

Kelias dienas su draugais ilsintis Taorminos miestelyje, kuris laikomas gražiausiu Sicilijos saloje, kur buvus, kur nebuvus visų akys krypo į tolumoje stūksantį Etnos kalną. Apie 3300 m aukščio aktyviausias Europos ugnikalnis Etna dažnokai spjaudosi lava ir pelenais. Net ir šiemet, rugpjūtį, paleido dūmus ir pelenus taip, kad teko uždaryti Katanijos oro uostą. Mes keliavome praėjus porai savaičių po šių įvykių.

Manoma, kad dažnus Etnos išsiveržimus skatina po kalnu slūgsantis apie 30 km ilgio ir 4 km pločio magmos židinys. Jį kaip didelį laužą nuolat kursto milžiniški kiekiai dujų prisodrintos išsilydžiusios medžiagos, kuri veržiasi iš po žemės plutos. Laužas vis labiau liepsnoja, slėgis po žeme lyg verdančiame katile pradeda kilnoti dangtį – ieško išėjimų per vulkano šonus ar viršų. Galop užvirusi masė šauna į paviršių didele jėga – iš kalno pasipila sieringi garų debesys, į dangų pakyla ugnies kamuoliai su pelenais, o karšta lava slenka žemyn kalno šlaitais.

2013 m. Etnos ugnikalnis yra įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai didžiausias veikiantis ugnikalnis Europoje, maždaug 160 km jo papėdė yra Londono miesto dydžio.

Kaprizingoji Sicilijos karalienė

Sicilijos salos gyventojai Etną vadina kaprizinga karaliene.  Nesvarbu, kad ugnikalnis yra atidžiai stebimas visais įmanomais radarais, vis vien kartais būna sunku tiksliai nuspėti, kada ir kokią jėgą jis parodys. Karalienė Etna taip pat pati nusprendžia, pasirodyti visu grožiu iki viršūnės atkopusiems turistams ar ne, nors žygio išvakarėse dažnas jų meldžia giedro dangaus...

Mums išmelsti karalienės palankumo nepavyko, visureigiui  su turistais pakilus į 2800 m aukštį atšiaurioji Etna ramiai snaudė savo rūkstančius kraterius užsiklojusi debesimis. Nors nepamatėme pačios viršūnės, tačiau ramino bent tai, jog visai nebuvo vėjo, kuris labai dažnai čia stipriai pučia.  Neprašytiems svečiams vėjas skaudžiai sviedžia  į akis šuorus juodų dulkių su smulkiais akmenukais ir pelenais.  Tuomet žemyn turistai grįžta juodi kaip velniai.

Vietiniai nebijo vulkano

Bet apie žygį pradėkime nuo pradžių. Iš Taorminos pasiekti Etną labai paprasta – bet kurioje vietinėje turizmo agentūroje galima užsisakyti kelionę į Etnos kalną, pasirenkant aukštį, iki kurio nori užkilti. Renkamės patį aukščiausią tašką. Grįžtant iš žygio dar pažadama nuvežti į įspūdingą upės kanjoną.

7 valandą ryto autobusas paima grupę žygeivių iš Taorminos autobusų stoties, pakeliui dar užsuka į pajūrio miestelius ir surenka pilną autobusą norinčių pamatyti ugnikalnį. Važiuoti tenka pusantros valandos.

Artėdami prie kelionės tikslo stebimės, kad yra nemažai žmonių, gyvenančių gana neramioje ar net pavojingoje vietoje, nes Etna taip arti. Ugnikalnis spjaudosi ugnimi, pelenais, lava, ir dar žemę drebina, o žmonės atsitraukia šiek tiek toliau, atstato, kas sugriauta, ir toliau gyvena.

Pasirodo, Etnos šlaitai vieni iš tankiausiai gyvenamų visoje Sicilijos saloje.

Viena iš priežasčių – labai derlinga žemė, kuri yra nuolat pelenus svaidančio ugnikalnio nuopelnas, čia auginami vynuogynai, pistacijos, vaismedžiai.

Miškas užkariauja lavos laukus

Tačiau vis labiau kylant į kalną, gyvenamų vietų mažėja, pasitinka gana tankūs aukšti miškai, ąžuolų, klevų, bukų giraitės, kurių, regis per amžius niekas nekirto. Pervažiavę  mišką, patenkame jau į atvirą didelę erdvę, vulkano papėdę. Čia aplink plyti suvirtę lavos luitai, kuriuos ryžtingai žaliu kilimu vis labiau uždengia per lavos laukus keliaujantis spygliuočių miškas.

Gidas pakviečia išlipti iš autobuso tuos, kurie keliaus į aukščiausią tašką – mūsų laukia visureigio tipo aukšta mašina dideliais ratais. Kiti autobuso keleiviai aplankys Etnos papėdę mažiau ekstremaliu maršrutu.

Pusplikiai žygeiviai

Visureigio vairuotojas nužvelgia žygeivių aprangą, ypač apavą. „Žmonės,  ar jūs suvokiate, kur jūs susiruošėt vykti?“,- garsiai nepasako, bet greičiausiai pagalvoja vairuotojas, sportiškos išvaizdos italas, vilkintis striuke ir apsiavęs kalnų batais.

Mat į atšiaurių kalnų mašiną ropščiasi keli žmonės, apsirengę vos ne paplūdimio drabužiais: vyrai su šortais, marškinėliais trumpomis rankovėmis, moterys su pliažinėmis suknelėmis, basomis kojomis įsispyrusios į „varlytes“...

Kai kurių turistų veiduose atsispindi nuostaba ir pasimetimas, kodėl taip staiga atvėso oras, nors apačioje buvo karšta. Tačiau visureigyje šilta, ir plikšiams susirūpinimas tam kartui dingo. Vidun įšoka gidė, irgi apsirengusi šilta kalnų apranga, nužvelgia visus ir šypsosi.  Visureigis smarkiai trukteli iš vietos ir pajuda per lavos laukus vingiais link ugnikalnio viršūnės...

Lava nušluoja viską

Žiauriai kratydamiesi lavoje išvažinėtu keliu, tiksliau bekele, žiopčiojom iš nuostabos matydami tarsi nežemiškus vaizdus. Šiurpino matoma gamtos galia: greitai slenkančios lavos išlaužyti ir išmėtyti lyg degtukai didžiuliai medžiai, stulpai, lavos paskandintas nedidelis viešbutis, kurio matosi tik dalis stogo... Smarkokai padirbėjo Etna 2012 metais...

Tačiau prabėgus laikui juodieji lavos laukai jau ima žaliuoti – lyg nedidelės žalios, žalsvai geltonos, rudos salos juos užkariauja samanos, kurios plečiasi, jungiasi tarpusavyje ir sudaro pagrindą augti kitiems augalams: žolėms, krūmynams ir pagaliau medžiams, dažniausiai spygliuočiams. Samanų spalvos ryškiai išsiskiria juodoje lavos dykynėje – vyksta kova už gyvybę, už teisę gyventi.  

Išties įspūdingi vulkano papėdės vaizdai, jaučiamės lyg nežemiškoje planetoje, nieko panašaus anksčiau neteko matyti.

Užsiklojo debesimis

Nuo stipraus kratymo, supimo ir staigių posūkių kai kuriems žygeiviams pasidaro bloga, viena moteris apsivemia. Tačiau viršūnė jau netoli, visureigis užropoja į aikštelę, kurioje stovėjo rūke paskendusi nedidelė observatorija. Gidė paaiškino, kad čia įrengta šimtai jutiklių, kurie stebi kiekvieną vulkano krustelėjimą.

Aplink per rūką matosi vien juoda lavos dykynė, smulkūs ir stambesni akmenukai, susimaišę su pilkais pelenais. Pasilenkę kilnojame akmenukus, anot gidės, lengvesnieji akmenys – tai sustingę lavos gabalėliai, o sunkesnieji susidaro įvykus sprogimui, kai ugnikalnis staigiai išsiveržia. Pati ugnikalnio viršūnė pasislėpusi rūke, toliau paėjus takeliu taip ir traukia žengti toliau, vilioja kažkokia paslaptis, nematomi toliai, absoliučiai laukinė atšiauri gamta...

Ugnikalnio krikštas

Šiame aukštyje jau tik 12- 13 laipsnių šilumos, nors apačioje, prie jūros buvo 26-27 laipsniai. Mūsų išsirengę bendrakeleiviai ilgai nevaikšto, sušoka atgal į šiltą autobusą. Jie su savimi nepasiėmę nieko – jokio apsiausto ar bent sportinių batelių. Pagailime jų, pasiūlome savo skaras, moterys labai apsidžiaugia, ir tuoj pat apsisiaučia nuogus pečius.

Pačiu laiku – visureigis, leisdamasis žemyn, nuveža prie senųjų Etnos kraterių. Silvestri krateriai atsirado po 1892 m. ugnikalnio išsiveržimo. Čia jau pučia šaltas vėjas, mūsų pusplikės turistės, apsigobusios skaromis brenda per slystantį juodą žvirgždą prie kraterių. Šalta, bet juk norisi pamatyti nuostabius gamtos vaizdus. Grįžusios į mašiną moterys juokauja, ar tik ne pernelyg šilta viduje... Visi draugiškai juokiamės. Svarbiausia, neprarasti humoro jausmo bet kokioje situacijoje, be to, juokas suartina visus žmones. Visureigiu vyko italai, lietuviai, vokiečiai, britai, škotai, kinai, graikas..

Senieji krateriai - populiarūs

Silvestri krateriai yra 2000 metrų aukštyje, juos galima pasiekti ir žygiuojant pėstute lavos laukais, tokių žygiuojančių turistų įvairiomis trasomis yra nemažai. Pėsčiomis eiti turbūt gerokai įdomiau nei ropštis visureigiu, bet, žinoma, ir sunkiau, ir ne kiekvienas tai gali. Ir oro sąlygos žygiams vulkano papėdėje ne visada palankios ir labai permainingos.  Kas yra ėjęs, pasakojo apie matytus dūmus ir sieros kvapą, kurie veržėsi pro uolienų plyšius. Į pačią viršūnę be patyrusių palydovų eiti draudžiama.  Beje, žiemą Etnos šlaitai tampa slidinėjimo trasomis.

Atsarga gėdos nedaro

Eiliniams turistams užtenka Silvestri kraterių grožio ir nežemiškų panoraminių vaizdų aplink juos.  Žmonės fotografuojasi, gidai perspėja per daug nesiartinti prie milžiniškų duobių krašto. Vienas iš mūsų kompanijos, vokietis, turi droną, ir meistriškai skraidina jį virš kraterių fotografuodamas nuostabius vaizdus.

Palengva leidžiamės žemyn, kol pasiekiame savo aikštelę su mūsų laukiančiu autobusu. Gidę moterį dar kalnuose pakeičia jos kolega, jaunas energingas vyrukas,  kuris apačioje mus dar nuveda į labai gražų mišką su įspūdingais medžiais, didžiuliais ąžuolais. Aplankome dar vieną seną kraterį, prie kurio miškelyje ganosi ...karvutė.

Kaip gimsta angelai

Kavinėje bendrakeleivės už paskolintas skaras mus vaišina kava, vadina angelais, išgelbėjusiais nuo šalčio... Išsikalbame – pasirodo jie britai, iš Mančesterio, dvi Sicilijoje poilsiaujančios vyresnio amžiaus poros. Sako, kada pirko bilietus, niekas neperspėjo, kad kelionėje į Etną bus taip šalta. Ir juokėsi iš savęs, kokie jie patys kvailiai, juk į kalnus važiuoja, turėjo patys susivokti,  jog tikrai nebus taip šilta, kaip prie jūros. Jie nė kiek nesipyko, nesiaiškino tarpusavyje, kodėl taip nepasiruošę leidosi į kelionę. Britai labai dėkojo už pagalbą, ir sakė, jog dabar išgirdę žodį Lietuva, visada atsimins mus, geros širdies lietuvaites. Smagiai vėl pasijuokėme iš jų nuotykio, palinkėjome sveikatos, kad nesusirgtų po tokio ledinio Etnos krikšto.

Nuotraukos@Jolantos Beniušytės archyvas