Atveria pasaulio paveldo lobyną

Lenkijoje driekiasi įdomus pažintinis gotikinių pilių kelias, kuris persipina su Koperniko gyvenimo vingiais, vedusiais per dabartinės Varmės – Mozūrų vaivadijos teritoriją. Beje, Mikalojus Kopernikas lankėsi ir Vilniuje.

Koperniko kelias turi dvi pagrindines pažymėtas atkarpas: pėsčiųjų (236 km) ir automobilių (271 km). Abi trasos pritaikytos keliautojų poreikiams – jose galima rinktis trumpesnius maršruto etapus, sustoti prie lankytinų vietų, muziejų, bažnyčių ir gamtos objektų.  Koperniko kelio maršrutas driekiasi per Torunę, Lidzbarką, Olštyną, Fromborką, Lubavą, Ornetą ir kitus miestus.

Keliaujant atsiskleidžia didžiojo Europos mokslininko išskirtinė asmenybė ir pasiekimai, didingų gotikinių pilių istorija, krašto kultūra, menas, turtinga turizmo paslaugų rinka.  Didžioji dalis maršruto driekiasi istorinėje Varmės žemėje, kurią valdė Varmės vyskupai ir katedros kapitula. M. Koperniko, kapitulos nario, gyvenimas dėl jo užimamų pareigų buvo intensyvus ir kupinas kelionių.

Išlikę nemažai autentikos

Šią vasarą teko apsilankyti Varmės Lidzbarko (lenk. Lidzbark Varminski) ir Olštyno miesto gotikinėse pilyse, kuriose astronomas atsiskleidė kaip talentingas valdytojas, mokslininkas, gydytojas ir kaip šviesi asmenybė, pirmenybę teikusi ne savo paties, o kitų poreikiams. Džiugu, kad šiose pilyse išsaugota nemažai autentiškų detalių, susijusių su Koperniku. Ypač jis mylimas ir prisimenamas Olštyne, nes savo išminties ir sumanumo dėka apsaugojo miestą nuo kryžiuočių antpuolio.

Vokietis ar lenkas?

Jau po kelionės teko perversti nemažai literatūros apie Mikalojų Koperniką – jo gyvenimas išties vertas kino filmo, ir jau ne vienas toks ir sukurtas. Jis gimė 1473 m. vasario 19 d. Torunės mieste, Karališkojoje Prūsijoje (tuometinė Lenkijos karalystės autonominė dalis), pirklio Mikalojaus ir jo žmonos Barbaros daugiavaikėje šeimoje, buvo ketvirtoji atžala. Keliama versija, kad Kopernikai buvo ne vokiečiai, o lenkai, kadangi tokiu pavadinimu yra kaimas Lenkijoje, jų protėviai buvo kilę irgi iš Lenkijos žemių, visi giminės vyrai pasižymėjo nepakantumu vokiškajam Teutonų ordinui. Dar vienas argumentas – anuomet vokiečių, gyvenusių miestuose, pavardės sutapdavo su jų veikla, pavyzdžiui, amatais. Teigiama, jog pirmoji Mikalojaus kalba buvo vokiečių (mama vokietė), vėliau lenkų ir lotynų, kurių buvo mokamas nuo mažens.

Užaugino dėdė vyskupas

Anksti mirus tėvui Mikalojus pateko savo dėdės iš mamos pusės Lukašo Vatsenrodo (lenk. Lukasz Watzenrod) globon. Tai buvo išsilavinęs žmogus, meno puoselėtojas, mokęsis Krokuvos, Italijos universitetuose, turėjęs bažnytinės teisės mokslų daktaro laipsnį, patarnavęs vyskupams, o galiausiai pats tapęs vienu įtakingiausių veikėjų regione – pagrindiniu Varmės vyskupu, viena svarbiausių politinių figūrų Karališkojoje Prūsijoje.  Varmijos vyskupija (lenk. Diecezja Warmińska) buvo įkurta 1243m. kaip viena iš keturių Prūsijos vyskupijų.

Mokėsi geriausiuose universitetuose

Varmės regionas gyveno nuolatinėje įtampoje dėl kovų su kryžiuočiais, todėl vyskupai buvo artimi Lenkijos valdovų patarėjai, derybininkai tarp dviejų pusių. Didingoje Varmės Lidzbarko gotikinėje pilyje virė įdomus gyvenimas. Jaunasis M. Kopernikas pilyje dirbo kanclerio sekretoriumi, tad matė tiek bažnytinio, tiek politinio gyvenimo užkulisius. Jis buvo savo dėdės dešinioji ranka, kartu dalyvavo galingųjų sueigose, lydėjo kelionėse pas karalius, Vokiečių (teutonų) ordino magistrus ir įgaliotinius. Dėdė siuntė Mikalojų mokytis savo pėdomis į Italiją, Krokuvą – ten Kopernikas ir pažvelgė atidžiau į dangų bei žvaigždes.

Kelionė į Vilnių ir Karaliaučių

XV amžiaus pabaigoje vėl stiprėjo Lenkijos karalystės ir Vokiečių ordino nesutarimai, grėsė karas. Vyskupas L. Vatsenrodas diplomatiniais kanalais sugebėjo suvaldyti situaciją, kreipdamasis pagalbos net į Romos popiežių. Jis kryžiuočiams uždraudė puldinėti Varmės žemes, kuriose jau seniai nebuvo likę „netikėlių“ prūsų, nuo kurių būtų reikėję saugoti „krikščioniškas“ sienas.

Tačiau situacija liko įtempta, todėl Lenkijos karalius Aleksandras pakvietė vyskupą Lukašą atvykti pasitarti „prūsų klausimu“ į karališkąjį dvarą Vilniuje.

Vykdydamas karaliaus valią, 1506 metų balandžio 21 dieną vyskupas išvyko į kelionę su didele tarnų svita ir raitelių palyda. Kartu su dėde tikėtina keliavo ir M. Kopernikas, nors rašytinių įrodymų nėra. Pakeliui į Vilnių jie nakvojo Ryno pilyje.

Vyskupas L. Watsenrodas buvo gabus anų laikų diplomatas, tad su karaliumi Vilniuje sugebėjo susitarti, jog pabandys ginčą tarp konfliktuojančių pusių išspręsti taikiai, abiejų šalių atstovams susitikus Malborko pilyje.

Plaukė palei Kuršių neriją

Įdomiausia šios kelionės dalis buvo ta, jog vyskupas sugalvojo namo grįžti vandens keliu. Tai buvo anais laikais neįprastas sprendimas – galbūt dėdė savo sūnėnui Mikalojui taip norėjo parodyti pasaulį, praplėsti dar labiau jo akiratį? Gegužės 20 d. vyskupas su svita išplaukė Vilijos (Nėries) upe, toliau Nemunu iki Ragainės, čia sustojo nakvynei pas teutonus.  

Kitą dieną keliautojai vėl patraukė Nemunu pro Tilžę į Kuršių marias, pakėlę bures praskriejo palei Kuršių nerijos pusiasalio smėlėtus krantus.

Atvykę į Labguvos uostą vėl vakarieniavo ir nakvojo kryžiuočių pilyje. Rytojaus dieną laukė kelionė namo – žygiui buvo paruoštos karietos ir vežimai. Tačiau netikėtai vyskupas Lukašas sulaukė Ordino didžiojo magistro kvietimo pasisvečiuoti Karaliaučiuje.

Karaliaučius buvo Prūsijos sostinė – iš pradžių Vokiečių ordino valstybės (1457–1525), vėliau Prūsijos kunigaikštystės (1525–1701).

Po dar dviejų viešnagės dienų Rytų Prūsijos sostinėje, namo, į Lidzbarko pilį, keliautojai sugrįžo birželio 2 dieną, po pusantro mėnesio klajonių.

Astronomo pėdsakai Lidzbarke

Varmės Lidzbarko arba Vyskupų pilis (lenk. Zamek Biskupi) laikoma viena įspūdingiausių gotikos architektūros paminklų Lenkijoje.

Lankantis didingose pilies menėse neapleidžia jausmas, jog kažkur čia pat vaikšto tikrieji šeimininkai: vyskupai, kanauninkai, atvyksta į derybas kryžiuočiai, karalių pasiuntiniai...

Pilies muziejuje eksponuojami Koperniko laikmečio ženklai: jo raštų ir laiškų faksimiles, portretų kopijos, meno kūriniai, buities daiktai.  Įdomus eksponatas – šiuolaikinio meno kūrinys - Koperniko stalas, prie kurio „susodintos“ kitos istorinės asmenybės – improvizuoti Mikalojaus svečiai.

Sosto nepaveldėjo

Kaip bebūtų gerai gyventi didingoje pilyje pas įtakingąjį dėdę vyskupą, Mikalojaus netraukė bažnytinė karjera. 1509 m. jis ryžtingai atsisveikino su savo globėju Lukašu ir išvyko į Fromborką, pasiėmęs tik savo knygas ir užrašus.

Tačiau Kopernikas visiškai neatsisakė dvasininko kelio, nes buvo tam paruoštas ir reikėjo turėti pajamų šaltinį. Vyskupo patariamasis organas – kapitula – tapo jo darboviete. Varmės (Fromborko) kapitulų narys kanauninkas M. Kopernikas 1510 – 1543 metais dirbo įvairius administracinius darbus, buvo komandiruojamas į įvairias vietas.

Derino bažnyčią su mokslu

Kapitula – tai vyskupijos kanauninkų kolegija, kuri padėjo vyskupui valdyti vyskupiją (ypač kai jo nebuvo) ir atliko liturgines bei administracines funkcijas. Kapitulos taisyklės buvo labai griežtos, įsakymus reikėjo vykdyti nedelsiant. Vienas iš pirmųjų įsakymų Kopernikui buvo dar trejus metus tęsti mokslus, kol gaus bažnytinės teisės mokslų daktaro diplomą (iki tol mokėsi 7 metus), papildomai reikėjo mokytis ir ekonomikos bei medicinos paslapčių.

Mokėsi Krokuvos, Bolonijos, Padujos universitetuose. Šis laikotarpis buvo svarbus Koperniko intelektualinei brandai.  

Gyvenimas parodė, kad medicina M. Kopernikui tapo vos ne pagrindine profesija – jis turėjo talentą gydyti žmones. Fromborko pilyje Kopernikas dirbo kapitulos inspektoriumi, kancleriu. Jis prižiūrėjo ūkį, rūpinosi mokesčiais ir tarnavo kaip gydytojas savo brolijos nariams.

Observatoriją įsirengė darže

1514-1516 metais Kopernikas gavo atostogų ir stačia galva nėrė į mokslinius dangaus tyrinėjimus.  Netoli pilies jis nusipirko namą, darže įrengė pakylą ir savotišką observatoriją.

Dvejus metus Kopernikas intensyviai užsiėmė astronominiais stebėjimais, bandydamas paneigti graikų geografo, astrologo ir astronomo Klaudijaus Ptolemėjaus geocentrinį modelį, kuris bylojo, jog Žemė yra Visatos centras ir visi dangaus kūnai, įskaitant Saulę, sukasi aplink Žemę.

Šia teorija pasaulis ir bažnyčia iki Koperniko vadovavosi kelis šimtus metų, tad priešintis šiai teorijai ir dar žmogui iš dvasininkų luomo buvo nepaprasta drąsa tais laikais. M. Kopernikas buvo tikrai unikalus žmogus, sugebėjęs derinti bažnytinį gyvenimą ir ambicingus mokslinius siekius.

Žemė sukasi aplink Saulę? Taip!

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Fromborke per tuos dvejus atostogų metus Kopernikas apibendrino savo ankstesnius tyrimus, atliko naujus stebėjimus, sistemiškai ištyrė ir moksliškai pagrindė priešingą Ptolemėjui modelį – heliocentrinį. Pagal šį modelį Saulė yra nejudantis visatos centras, Žemė ir kitos planetos sukasi aplink Saulę; Žemė taip pat sukasi aplink savo ašį – todėl kyla dienos ir nakties kaita; Žemės metinis judėjimas aplink Saulę sukelia planetų retrogradinį judėjimą (atgal judėjimo dangaus skliaute iliuziją), kas anksčiau buvo sunkiai paaiškinama.

Stebėjo dangų iš pilies bokšto

Atrastos naujos heliocentrinės teorijos aprašymas ir tolimesni tyrimai laikinai sustojo, kuomet Kopernikas 1516 metais buvo trejiems metams paskirtas Olštyno kapitulos administratoriumi, atsakingu už vyskupijos žemių valdymą ir ekonominį klestėjimą. Kopernikas buvo žmonių gerbiamas vadovas, daug važinėjo po kaimus, sprendė įvairius žemės, teisinius klausimus.  

Tuo metu prasidėjo karas tarp Lenkijos ir kryžiuočių ordino, Fromborke sudegė Koperniko namas su visa observatorija.  Olštyne Kopernikas, nepaisant darbų krūvio, toliau užsiėmė astronominiais tyrinėjimais. Jis įsikūrė viename iš Olštyno pilies bokštų, o pilies galerijoje 1516 m. lapkritį nubraižė astronominę lentą, kuri padėjo fiksuoti Saulės padėtį dangaus skliaute – tai buvo svarbi priemonė jo heliocentrinei teorijai pagrįsti.

Olštyne – unikali astronominė lenta

Naudodamasis lenta Kopernikas stebėjo tariamą Saulės judėjimą ir nustatė pavasario lygiadienį. Tai vienintelis originalus Koperniko astronominis prietaisas, išlikęs iki šių dienų, jo pamatyti ir plūsta minios turistų į Olštyno pilies muziejų.

Anot pasaulinio garso astronomo paveldo tyrėjų, būtent Olštyne Kopernikas parengė pirmąjį rankraštį apie heliocentrinį pasaulio modelį – „Mažoji pastaba“ (lot. „Commentariolus“), nors pagrindinį veikalą „Apie dangaus sferų sukimąsi“ (lot. „De revoliutionibus orbium coelestium“) pabaigė ruošti spaudai tik paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Fromborke.

Knygoje jis nupiešė sensacingą Saulės sistemos planetų paveikslą ir parašė poetišką prierašą: „Ir taip, iš tiesų Saulė, tarsi sėdinti karališkame soste, valdo visą šeimą planetų, kurios sukasi apie Ją“.

Varmijos muziejuje išliko relikvijos

Dar viena unikali relikvija saugoma Varmijos ir Mozūrijos muziejuje Olštyne – medicininis Koperniko inkunabulas („inkunabulas“ – tai labai senas spausdintas leidinys, išleistas iki 1501 m.) Tai savotiškas medicininis žinynas, kuris tarnavo Kopernikui gydant savo aplinkos ir kitus žmones. Jame daug dėmesio skiriama galvos ir dantų skausmams, odos ligoms, virškinimo sutrikimams, moterų ligoms ir ypač karštinei gydyti.

Gotikinėje XIV amžiaus Olštyno pilyje galima pamatyti ir autentišką astronomo kambarį, apžiūrėti jo raštus, įrankius, sužinoti apie gyvenimą šiame regione viduramžiais.

Ant sienos kabo žinomiausias Mikalojaus Koperniko portretas, vaizduojantis jį būnant maždaug 35-40 metų amžiaus. Į mus žvelgia ryškių veido bruožų vyras ilgais, juodais plaukais, rudomis akimis. Daugelis tyrėjų šį atvaizdą laikė Koperniko autoportretu, nors jis buvo nutapytas praėjus daugeliui metų po jo mirties, apie 1585 metus.

Gynė Olštyną nuo kryžiuočių

Po trejų darbo metų Olštyne M. Kopernikas vėl buvo sugrąžintas į Fromborką, ten dalyvavo derybose su teutonų ordinu bandant stabdyti jų puldinėjimą į lenkų žemes. Derybos nepavyko, karas toliau tęsėsi, Kopernikas vėl grįžo į Olštyną su užduotimi apginti pilį nuo plėšikaujančių kryžiuočių. Jis sugebėjo sutelkti gynėjus, papildomai gauti ginklų ir kitos amunicijos gynybai.

1521 metų sausį Vokiečių ordino magistras Albrechtas su keliais tūkstančiais kryžiuočių ir artilerijos vežimais priartėjo prie Olštyno pilies mūrų. Jos gynėjams atsisakius pasiduoti sudegino visus aplinkinius kaimus. Kryžiuočiai puolė du kartus – pilies užgrobti nepavyko, o pavasarį tarp lenkų ir teutonų buvo sudarytos paliaubos.

Įdomu tai, kad vėlesniais metais magistras Albrechtas šauks į pagalbą Koperniką gydyti jo pasiligojusio brangaus draugo, ir Kopernikas vyko padėti į Karaliaučių, nepaisydamas nei savo jau garbaus amžiaus, nei praeities skriaudų.

Blogieji pinigai išstumia geruosius

Po karo M. Kopernikas grįžo prie įprasto darbo Olštyno kapituloje. Labai daug dėmesio skyrė žemės ūkiui, lenkų valstiečiams, kurie masiškai bėgo nuo žemvaldžių suvaržymų į laisvesnę Prūsiją. Kopernikas domėjosi paprastų žmonių reikalais, pavyzdžiui, sureguliavo duonos kainą, kad nebūtų lupikavimo.

Olštyne M. Kopernikas parašė traktatą „Monetų kaldinimo būdai“ (lot. „Monetae cudendae ratio“, kuriame pirmasis Europoje moksliškai aprašė valiutos nuvertėjimo poveikį valstybės ekonomikai.

Kopernikas pastebėjo, kad Prūsijoje tuo metu egzistavo kelių rūšių sidabrinės monetos, turinčios nevienodą grynojo metalo kiekį. Žmonės ėmė kaupti vertingesnes monetas, o atsiskaitymams naudoti prastesnes. Taip vertingesnė valiuta dingsta iš apyvartos, rinkoje lieka menkesnės vertės pinigai, kyla finansinis chaosas.

„Blogi pinigai išstumia geruosius“,- rašė M. Kopernikas, įvardindamas tai kaip vieną iš keturių sunkiausių valstybės negandų po vidaus nesantaikos, svetimšalių užpuolimo ir nederliaus metų.

Sudarė Lietuvos DK žemėlapį

M. Kopernikas Olštyne susidomėjo kartografija – sudarė svarbių žemėlapių, tarp jų ir 1526 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapį, apimantį per tūkstantį vietovių.

Iš Olštyno Kopernikas grįžo į Fromborką, kur liko iki mirties 1543 metais. Iš pradžių jis užėmė aukštas pareigas, buvo paskirtas visos Varmės vyskupijos generaliniu administratoriumi, nes po karo reikėjo sutvarkyti turtinius reikalus.

Likimo ironija, Mikalojus Kopernikas buvo siūlytas kandidatu ir į pagrindinius krašto valdytojus – tapti Varmės vyskupu kaip kadaise jo dėdė Lukašas. Tačiau buvo išrinktas kitas dvasiškis, Kopernikui taip ir nebuvo lemta tapti vyskupu. Reikia manyti, jog dėl to jis nelabai ir liūdėjo.

Koperniko receptai nuo ligų

Kopernikas plačiai garsėjo kaip geras gydytojas, tad jo paslaugomis noriai naudojosi vyskupai ir net karaliai. Turėjo penkias medicinines knygas, rašė pastabas ant lapų. Yra išlikę 14 jo receptų daugiausiai apie tai, kaip gydyti inkstų, šlapimo takų ligas. Bet jis nesugebėjo padėti savo broliui Andrejui, kuris taip pat buvo dvasininkas ir mirė nuo sifilio, kuris anuomet buvo nepagydomas ir nusinešė daug gyvybių.

Gyvenimo knyga iš šešių dalių

Fromborke Kopernikas apie 1530 metus užbaigė rašyti didįjį savo gyvenimo veikalą „Apie dangaus sferų sukimąsi“. Jį sudarė šešios dalys: įvadas į heliocentrinę teoriją (pateikta idėja apie Saulės buvimą centre), sferų sandara (aprašyta dangaus kūnų geometrinė tvarka), Žemės judėjimo (kasdienio ir metinio), Mėnulio judėjimo Žemės atžvilgiu dėsniai, planetų judėjimai (paaiškina, kaip heliocentrinis modelis geriau atspindi planetų orbitas ir retrogradinius judesius); pateikia savo teorijos matematinį modelį, paremtą skaičiavimais.

Užklupo ir meilė

Tačiau Kopernikas neskubėjo imtis knygos spausdinimo darbų. Gal pavargo ar perdegė, o gal užklupo...meilė? Pasakojama, jog jis, būdamas jau netoli 60 metų amžiaus, įsižiūrėjo į jauną moterį, savo namų šeimininkę Aną Šiling. Ji atsirado pas Koperniką apie 1525 metus.  Amžininkai prisimena, kad iš pradžių Kopernikas nekreipė į ją dėmesio, tačiau vėliau tarp judviejų užsiliepsnojo karšti jausmai.

Ar norėdama nutraukti ryšį su dvasininku, ar dėl kitų priežasčių Ana 1529 metais ištekėjo už kito vyro, tačiau po metų grįžo atgal pas Koperniką, pareiškusi, kad nori skirtis ir likti dirbti pas Mikalojų. Galiausiai kažkas juos paskundė Varmės vyskupijai. Nors slapti dvasininkų ryšiai su moterimis buvo toleruojami, Kopernikas buvo griežtai įspėtas, o Ana išsiųsta iš Fromborko be teisės sugrįžti.

Bijojo apsijuokti

Po asmeninės dramos Kopernikas vis nesiryžo leisti savo mokslinio veikalo apie heliocentrinę teoriją, nors jau buvo garsus moksliniuose sluoksniuose. Gal bijojo bažnyčios reakcijos, o gal  bijojo...apsijuokti. Tokiomis savo abejonėmis dalinosi laiške ir su bažnyčios patriarchu – popiežiumi Pauliumi III.

Tačiau 1539 metais astronomas pakeičia savo nuomonę dėl knygos ir imasi žygių ją išleisti. Pas jį atvyksta jaunas liuteroniškojo Vitenbergo universiteto (Vokietija) profesorius matematikas Georgas Jochanas Retikus. Jis tampa Koperniko mokiniu ir bendraminčiu. Praleidę dvejus metus kartu jie paruošia Koperniko veikalą spaudai. Retikus spausdinti knygos išvyksta į Niurnbergą.

Likimas buvo palankus

Tuo metu likęs vienas Kopernikas vis labiau jaučia vienatvę, pradeda pulti ligos. 1542 metų gruodį astronomą ištiko insultas, jis nebevaldė vienos kūno pusės kūno, sutriko ir kalba. Gerai bent tiek, kad Retikus buvo spėjęs pranešti Kopernikui, jog knyga jau spausdinama, siuntė jam koreguoti knygos lapus, kol šis turėjo sveikatos  Tad astronomas prieš mirtį žinojo, kad jo titaniškas triūsas nenueis veltui. Taip ir įvyko. Jei ne vokietis profesorius Retikus, atsidūręs reikiamu laiku ir vietoje, žmonija ko gero dar keletą šimtmečių nebūtų sužinojusi apie Koperniko atradimą.  

Žemė nėra Visatos centras

Knygos spausdinimas buvo užbaigtas 1543 metais kovo 20 d. Galutinio varianto 70 metų amžiaus Kopernikas nepamatė – tuo metu sunkiai sirgo, buvo praradęs atmintį. Gerai kad ir nematė, teigė amžininkai, nes  knygos leidėjas Niurnberge savavališkai koregavo knygos pavadinimą ir prirašė įžangoje, kad tai, kas dėstoma šiuose raštuose – tai tik hipotezė...

Nežiūrint į tai revoliucinis Koperniko atradimas, išdėstytas knygoje „ Apie dangaus sferų sukimąsi“ pateko pas skaitytojus ir radikaliai pakeitė žmonijos požiūrį į pasaulį – žmogus ir Žemė nėra Visatos centras. Koperniko darbas tapo pagrindu šiuolaikinei astronomijai.

Rankraštis – neįkainojamas žmonijos paveldas

Iki mūsų dienų išliko tikras lobis - originalus šios knygos rankraštis, rašytas paties Mikalojaus Koperniko ranka lotynų ir iš dalies graikų kalbomis, su jo pastabomis paraštėse ir taisymais. Rankraštis saugomas Krokuvos Jogailos universiteto bibliotekoje ir laikomas vienu svarbiausių mokslo istorijos dokumentų pasaulyje. Visuomenei jis parodomas tik ypatingomis progomis.

2007 metais Koperniko knygos rankraštis buvo įtrauktas į UNESCO programą „Pasaulio atmintis“ (angl. Memory of the World Register). Į šį sąrašą patenka tik ypatingi dokumentai, kurie turėjo esminę reikšmę civilizacijos raidai. Kartu su Koperniko knygos rankraščiu šiame sąraše yra pavyzdžiui, Gutenbergo Biblija, Magna Carta – neįkainojamas visos žmonijos paveldas.

Kapas atrastas tik neseniai

Paties Mikalojaus Koperniko gyvenimo pabaiga apgaubta paslapties skraiste. Jo tiksli mirties data (spėjama 1543 m. gegužės 21 d.) neužfiksuota vyskupų kapitulos aktuose, nors tai buvo itin garbingas žmogus, labai daug nusipelnęs Varmijos kraštui ir Bažnyčiai. Kopernikas nesukaupė pinigų savo antkapiui (visą turtą paliko giminėms, sau nepasilikęs nė grašio), todėl katedroje buvo palaidotas kape be užrašo ir užmirštas amžiams....

Koperniko palaikai buvo rasti katedroje ir identifikuoti tik ....2004 metais. Kompiuterinės programos pagalba pagal astronomo kaukolę buvo atkurti jo veido bruožai, panašūs į ankstesnius paveiksluose užfiksuotus Mikalojaus atvaizdus.

2010 metais gegužės 22 dieną M. Kopernikas buvo iškilmingai perlaidotas Fromborko bazilikoje, jam pastatytas paminklas. Tačiau iki laidotuvių Koperniko palaikų sarkofagas apkeliavo miestus, kuriuose jis gyveno ir dirbo: Olštyną, Lidzbarką ir kitus...Žmonės turėjo galimybę nusilenkti ypatingam Žmogui ir vienam iškiliausių pasaulio Mokslininkų, pastačiusių Saulę į jos vietą.

Koperniko teorijos ir bažnyčios santykis

Koperniko istorijoje bene pati įdomiausia intriga – kodėl katalikų bažnyčia neuždraudė savo dvasininko paskelbtos heliocentrinės teorijos, kuri radikaliai prieštaravo bažnytinėms dogmoms. Kai 1543 metais buvo išleistas revoliucinis M. Koperniko veikalas  „Apie dangaus sferų sukimąsi“ Bažnyčia jo iš karto neuždraudė, o atsargiai toleravo, laikydama tai tik hipoteze - kaip ir buvo, beje, prieš autoriaus valią pažymėta leidinyje.

Knyga buvo parašyta sudėtinga lotynų kalba, labiau skirta matematikams ir astronomams, ne plačiajai visuomenei, todėl tarsi nekėlė grėsmės. Be to, ir pats Kopernikas buvo gerbiamas bažnytinės institucijos narys, kuris teikė labai pageidaujamas medicinines paslaugas katalikų bendruomenės dvasininkams.

Uždraudė Koperniką, o Galilėjų nubaudė

Istoriniai šaltiniai liudija, kad oficialaus Bažnyčios pasmerkimo Koperniko teorija sulaukė tik beveik po 100 metų,  XVII a. pradžioje, kai Europoje siautėjo inkvizicija. 1616 m. bažnyčia oficialiai paskelbė heliocentrizmą klaidingu ir eretišku, nes jis esą prieštarauja Šventajam raštui. Koperniko knyga buvo uždrausta. Tam pasipriešino garsus italų astronomas Galileo Galilėjus – 1632 metais jis išleido knygą „Dialogai apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas – Ptolemėjaus ir Koperniko“.  Žinoma, jis gynė Koperniko tiesą, jog Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai. 1633 metais inkvizicija nuteisė Galilėjų ir kankinimais jį privertė išsižadėti savo pažiūrų. Lauže Galilėjaus nesudegino, tačiau mokslininkas buvo visam laikui izoliuotas nuo visuomenės – iki mirties gyveno kaime namų arešto sąlygomis.

Popiežius atsiprašė mokslo pasaulio

Tik 1822 m. leista publikuoti knygas, kurios heliocentrizmą pateikia kaip mokslinį faktą.

1835 m. heliocentriniai veikalai, įskaitant Koperniko ir Galilėjaus raštus, buvo visiškai išbraukti iš Bažnyčios draudžiamųjų sąrašo (lot. Index Librorum Prohibitorum).

1992 metais popiežius Jonas Paulius II oficialiai pripažino, kad Bažnyčia padarė klaidą dėl Galilėjaus, pabrėždamas, jog Bažnyčios autoritetai tuo metu nesugebėjo teisingai atskirti tikėjimo klausimų nuo mokslo srities. Ilgus šimtmečius Galilėjaus byla buvo laikoma Bažnyčios ir mokslo konflikto simboliu.

Šiais laikais Bažnyčia demonstruoja pasikeitusį požiūrį į mokslą, palaiko mokslinius tyrimus, veikia net Popiežiaus mokslų akademija (lot. Pontificia Academia Scientiarum).

‍Autorės žodis

Nuoširdžiai dėkoju Lenkijos gotikinių pilių asociacijai, asmeniškai asociacijos direktorei Izabelai Narožniak, už suteiktą galimybę man kaip Gargzdapilis.lt žurnalistei keliauti Koperniko keliu, susipažinti su pilių muziejų eksponatais, pasitelkiant profesionalius gidus, gausią istorinę literatūrą ir tokiu būdu iš arti pažinti iškilią pasaulinio garso astronomo asmenybę ir jos reikšmingus visai žmonijai darbus.

Atskira padėka kolegai žurnalistui Žydrūnui Naujokui, padėjusiam keliauti gotikinių pilių keliu, pasidalinusiam savo lenkų kalbos ir istorijos žiniomis bei kelionės fotografijomis.

Nuotraukos©Jolantos Beniušytės archyvas

‍

The task co-financed from the funds of the Self-Government of the Warmińsko-Mazurskie Voivodeship.