Unikalu, bet ar autentiška?

Dažnai sakome, kad Kuršių nerija yra unikali. Tačiau pasaulyje panašių vietų esama daug, tai kur tas mūsų nerijos unikalumas, išskirtinė visuotinė vertė, klausia prof. R. Povilanskas. Pasak profesoriaus, lietuviai dažnai mėgsta sakyti: unikalus piliakalnis, unikalus vaizdas nuo apžvalgos bokšto, unikalus upės vingis. Mokslininkas šmaikščiai kviečia atsitraukti nuo perdėto žodžio „unikalus“ vartojimo ir pamąstyti apie tai, ką išties reiškia Kuršių nerijos išskirtinė visuotinė vertė, sutrumpintai - IVV.

Geriau raukšlės nei plastinės operacijos

Pirmiausia, kas yra likę autentiško? Peržvelgdamas įvairius pavyzdžius, profesorius parodo, kad kai kurie statiniai, kurie turėtų reprezentuoti autentišką Kuršių nerijos paveldą, iš tiesų jau seniai yra atitolę nuo pradinės formos – kuklių kuršininkų namelių. Plastikiniai langai, modernūs statinių tūriai, netikros architektūros detalės, stogai lyg iš IKEA – visa tai verčia susimąstyti apie autentiškumo ribas. „Duodu studentams užduotį Pervalkoje – suraskite 10 „feikinių“ elementų. Suranda greitai...“,- sako mokslininkas. Tad ne vienam kartais kyla savotiškas jausmas, jog kažkas nerijoje bandė pasipuošti paveldo maskaradui, bet pamiršo nuimti kinišką etiketę nuo kostiumo. Taip ir atsiranda autentikos parodija ten, kur jos visai nereikėtų. Kaip kažkas taikliai pajuokavo – UNESCO mėgsta raukšles, o ne plastines operacijas.

Mylėti yra lygu saugoti

„Tad kuo iš tiesų išskirtinė Kuršių nerija?“- kelia klausimą profesorius, akcentuodamas, jog su autentiškumo paieškomis pasaulyje susiduria ne vienas kultūros objektas ar vietovė, pavyzdžiui pilys. Ir kai mažai belikę autentiškos medžiagos, kas yra svarbiausia?  Ką reikia išsaugoti ateities kartoms?

 Pasak prof. R. Povilansko, dabartiniame Kuršių nerijos (IVV)  aprašyme pateikiamas kertinis teiginys, jog Kuršių nerijos „kraštovaizdžio autentiškumas pasireiškia įvairių istorinių laikotarpių materialinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, suformavusiomis jo tapatybę“.

„Perfrazuojant šiuos teiginius žurnalisto Algimanto Čekuolio žodžiais, „Kuršių nerija nusipelnė pasaulio paveldo statuso jau vien dėl to, kad mes ją labai mylime“,-  kalbėjo prof. R. Povilanskas. Pasak mokslininko, ši frazė puikiai įkūnija ypatingą vietos simbolinę vertę. Ir net jei ekspertai ginčytųsi dėl autentiškumo ar unikalumo - meilė Kuršių nerijai yra labai svari priežastis ją saugoti.

Statusas svarbu

Mokslininkas pateikė kitų saugotinų vietovių pavyzdžių, kurios ilgai siekė UNESCO statuso, nes atrodė „per prastos“.

Pavyzdžiui, Anglijoje įspūdingas ledyninės kilmės kalnų, slėnių ir ežerų gamtos kraštovaizdis puikiai dera su neintensyviu, dažnai ekologišku žemėnaudos modeliu. Vietos bendruomenėms tai gyvybiškai svarbu. Didelis žmonių noras išsaugoti šią darnią gamtos ir gyvensenos sąveiką galiausiai tapo stipriu argumentu UNESCO įtraukti ežeryną į pasaulio paveldo sąrašą.

Prof. R. Povilansko teigimu, kraštovaizdžio grožio vertinimas ilgainiui virto romantišku ryšiu tarp Britanijos intelektualų ir Anglijos ežeryno, skatinančių tvaresnę kraštovaizdžio, bendruomenės ir vietos dvasios raišką. Būtent dėl siekio pripažinti Anglijos ežeryną pasaulio paveldo objektu (nuo 2017 m.) atsirado pasaulio paveldo kultūrinio kraštovaizdžio samprata.

Kitas pavyzdys – Elando saloje, esančioje Baltijos jūroje prie pietrytinės Švedijos pakrantės, plyti didžiulė kalkakmenio plynaukštė – Didysis Alvaras. Tai gyvas agrarinis kraštovaizdis, kuriame kaimai, dirbamos žemės, pakrantės pievos ir Didysis Alvaras sudaro pasaulio paveldo vertybę (UNESCO nuo 2000 m.). Pasak R. Povilansko, būtent Elando ūkininkai ir jų ūkinė veikla yra būtina šio kraštovaizdžio istorijos ir ateities dalis, sine qua non (iš lotynų kalbos – būtina sąlyga).

Kintantis kraštovaizdis

„Mes labai panašūs į švedus. Jie turi Didįjį Alvarą, o mes – didįjį kopagūbrį. Kuršių nerija – unikali, bet ne vienintelė: susitaikykime su tuo, kol nevėlu. Būtina domėtis kitų pasaulio paveldo kultūrinių kraštovaizdžių tvarkymo patirtimi“,- kalbėjo mokslininkas. Anot jo, nerijos žavesys slypi ne tik architektūroje.  Tai ir vietos žmonių gyvenimo būdas, jų kūrybiškumas, tradicijos.

Kuršių nerija – tai gyvas kraštovaizdis, kuriame gamta ir žmonės šimtmečiais veikė kartu. Be žmogaus kultūrinis kraštovaizdis neegzistuoja. UNESCO pripažįsta tokius kraštovaizdžius, kuriuose žmogus darniai formuoja išskirtinį vietovės charakterį: kopas, smėlynus, miškus. Ir tai, pasak prof. R. Povilansko, ne mažiau vertinga ar mažiau saugotina lyginant su didžiaisiais pasaulio paveldo paminklais.

Kultūriniai paveldo kraštovaizdžiai yra tokios teritorijos, kuriose žmogaus sąveika su gamtos sistemomis ilgainiui suformavo savitą kraštovaizdį. Ši sąveika kyla iš kultūrinių vertybių ir skatina kraštovaizdžio evoliuciją. Pasaulio paveldo kultūrinius kraštovaizdžius kaip pasaulio paveldo kategoriją UNESCO Pasaulio paveldo komitetas patvirtino 1992 metais (naujausia pasaulio paveldo objektų kategorija).  Tai ir pati „lengviausia“ pasaulio paveldo objektų kategorija (akcentuojamas kultūrinių kraštovaizdžių „nemonumentalumas“ , kultūrinės ir biologinės įvairovės sąsajos, tvari žemėnauda, estetinė vertė)

Kas dedasi anapus sienos?

Bet! Negalime pamiršti, kad tokia Kuršių nerija, kurią mes mylime ir norime išsaugoti ateities kartoms, yra istoriškai labai vėlyvas ir nuolat kintantis kraštovaizdis. Naujausia problema, kaip paveikti rusus ir kur link? Kuršių nerija – ne tik mūsų. Dalis priklauso ir Rusijai. Ir čia, anot prof. R. Povilansko, prasideda geopolitinis galvos skausmas.

Kol mes skaičiuojame kopų autentiškumą, anoje pusėje gal kas nors jau važinėja traktoriais per smėlio bangas...

„Vis labiau skiriasi Lietuvos ir Rusijos požiūris į Kuršių neriją kaip UNESCO pasaulio paveldo  kraštovaizdį.  Šie skirtumai ateityje tik didės. Tikėkimės, politinė situacija keisis, o vietos gyventojų, bendruomenių meilė ir aktyvumas gali tapti pagrindu tikrai ilgalaikei Kuršių nerijos apsaugai“,- optimizmo nepraranda mokslininkas.

Neramūs klausimai

Pasak prof. R. Povilansko, esminiai Kuršių nerijos klausimai yra šie: kuo unikalios yra įvairiais istoriniais laikotarpiais susiklosčiusios tradicijos, dvasingumas ir vietos gyvensena? Kokie iš vietinio kultūros paveldo elementų yra tokie autentiški ir unikalūs, kad būtų verti UNESCO pasaulio paveldo statuso? Kiek vietinių gyventojų puoselėja juos ir perduoda iš kartos į kartą po Antrojo pasaulinio karo? Kokie žmogaus pastangų, sustabdžiusių smėlio judėjimą ir atkūrusių tinkamas sąlygas gyventi, pavyzdžiai yra unikalūs?

Tampa elitinio poilsio zona

Ne paslaptis, jog Kuršių nerija vis labiau tampa elitinio poilsio zona. UNESCO statusas pristabdo poilsio infrastruktūros objektų invaziją į šią iš tiesų trapią aplinką. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog vietos bendruomenės turi teisę rinktis, kaip gyventi, nereikia jos spausti. Raktas į harmoningą vystymąsi – įvairių požiūrių balansas. Prof. R. Povilansko teigimu, reikia ne drausti nerijai keistis, o mokyti keistis protingai.

„Nebijokime pokyčių! Tik labai norėtųsi išvengti „naujųjų vietinių“ paviršutiniško požiūrio į Kuršių nerijos vertybes kaip antai „Benai, plaukiame į Nidą, sako, kad ten gražu“, - atkreipia dėmesį KU profesorius.

Turistų apklausos rodo, kad juos į Kuršių neriją traukia geri dviračių takai, Raganų kalno medinės skulptūros, rūkyta žuvis, nacionalinis parkas, UNESCO statusas, platūs smėlio paplūdimiai, pušynai, smėlio kopos, kormoranų kolonija, gintaras, Tomo Mano muziejus, tyras oras, graži vieta, pasienis su Rusija.

Ketvirtis amžiaus - UNESCO

Prof. R. Povilanskas reziumavo, jog Kuršių nerija kaip UNESCO pasaulio paveldo kraštovaizdis šiais laikais yra daugybės prieštaringų procesų sąveikos rezultatas. Viskas gimsta ginčuose ir tai gerai.

Vis labiau aiškėja, kad nėra  „gerųjų“ paveldo sergėtojų ir „piktųjų“ jo niokotojų. Kultūros kraštovaizdžio statusas yra pakankamai lankstus ir platus paveldosaugai įgyvendinti. Reikia tik noro ir sutarimo.

Kuršių nerija į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašyta 2000 m. pagal (v) kriterijų: „Kuršių nerija yra išskirtinis smėlio kopų kraštovaizdžio, kurio išlikimui nuolatinį pavojų kelia gamtos stichijos (vėjas, potvyniai ir atoslūgiai), pavyzdys. Po pragaištingo žmogaus įsikišimo, vos nesunaikinusio nerijos, ji buvo atkurta didžiulių XIX a. pradėtų ir iki mūsų dienų tebesitęsiančių apsaugos ir sutvirtinimo darbų dėka.“

Publikacija parengta pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje, skirtoje Kuršių nerijos 25 metų sukakčiai UNESCO pasaulio paveldo sąraše pažymėti. Nida 2025 03 28. Garso įrašą prašome klausyti čia:

Nuotraukos©Jolantos Beniušytės archyvas