Pajūrį užliejo mazutas

1981 m. Klaipėdoje avariją patyrė tanklaivis „Globe Assimi“. 170 metrų ilgio Gibraltaro laivas, išplaukdamas iš Klaipėdos uosto, per uraganinį vėją buvo nublokštas į gelžbetoninius uosto vartų bangolaužius, ir lūžo į tris dalis. Iš tanklaivio išsiliejo beveik 17 tūkst. tonų mazuto. Vėjas mazutą plukdė į Klaipėdos uostą, o vėliau vandens srovės teršalus išnešiojo palei visą Lietuvos Baltijos jūros pakrantės dalį. Teršalai pasiekė net Latviją. Naftos produktais buvo padengta 140 tūkst. metrų pakrantės plotas ir susidarė 20-30 cm storio teršalų sluoksnis. Tai buvo didžiausia ekologinė katastrofa Baltijos jūroje prie Lietuvos krantų.

Dalis su vandeniu susimaišiusio mazuto buvo susemta. Skaičiuojama, kad susemti pavyko 19 tūkst. tonų vandens su mazutu, kuris vėliau Klaipėdoje buvo perdirbtas į krosninį mazutą. Didžiausią rūpestį tuomet kėlė Lietuvos pajūryje išsiliejęs mazutas. Paskubomis buvo priimtas sprendimas išsiliejusį naftos produktą, kartu su nukastu gruntu, išgabenti į netoliese parinktas vietas.

Pagrindinis kiekis užteršto grunto palaidotas Kretingos rajone, šalia Laukžemės kaimo Kalgraužių miške veikusiame žvyro karjere.

Teršalai pasiekė gruntinius vandenis

Ekologinės katastrofos padarinių šalinimo vieta ilgam buvo pamiršta. Istorija prisiminta tik 2011 m. – praėjus 21 metams po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Miške vaikščiojęs eigulys pastebėjo į žemės paviršių prasiskverbusį mazutą. Reaguodami į pasirodžiusius teršalus Klaipėdos aplinkosaugininkai nedelsiant užsakė tyrimus, kurie turėjo įvertinti grunto ir požeminio vandens taršos mąstą, praėjus trims dešimtmečiams po tanklaivio avarijos.

Tyrimo metu buvo išgręžtą 10 gręžinių nuo 1 iki 6 metrų gylio. Paimti grunto ir požeminio vandens mėginiai. Nustatyta, kad tarša yra pasiekusi 4 metrų gylį, o gruntiniuose vandenyse taršos norma viršyta 3 kartus. Po šių tyrimų, Kalgraužių miške esanti vieta atsirado Lietuvos taršos žemėlapyje. Mazuto kapinės priskirtos vidutiniškai jautrių vietų kategorijai.

Laukžemės apylinkes aplinkosaugos ir geologijos specialistai buvo pamiršę iki pat 2018 m., kuomet miškininkai vėl pastebėjo žemės paviršiuje pasirodžiusį mazutą.

Aplinkos ministerija, užsakė dar vienus tyrimus - geologai vėl tyrė gruntinius vandenis ir patį gruntą. Buvo bandoma įvertinti ir po žeme užkasto smėlio užteršto mazuto kiekį. Šį kartą buvo išgręžta 18 gręžinių iki 8,4 m. Nustatyta, kad 30 arų miško plote, turėtų būti užkasta mažiausiai 6 tūkst. kubinių metrų užteršto smėlio.

Grunto tarša normas viršijo 109 kartus. Gruntiniuose vandenyse tarša fiksuota ženkliai didesnė negu 2011 m. – norma viršyta nuo 38 iki 44 kartų.

Kalgraužių miško kvapai

Tyrimus atlikęs geologas Juozas Tekorius minėjo, kad labiausiai įsiminė tvyrojęs mazuto kvapas: „Atvykome į vietą po 36-37 metų nuo grunto užkasimo, tačiau teršalams prasisunkus į paviršių, kvapas buvo juntamas iš tolo",- atsiminė geologas. Tyrimo rezultatai jo nenustebino: „Įvertinus taršos kiekį, panašių rezultatų ir buvo galima tikėtis. Taršos aplinkai situacija iš esmės atitiko užkasto grunto kiekį. Pamenu, kad tuomet klausimų kilo tik dėl to, kodėl rezultatai taip skyrėsi nuo 2011 m. tyrimų. Sąmokslo teorijų kurti nereikėtų – mes darėme daugiau gręžinių, jie buvo gilesni, todėl ir rezultatai tikslesni. Nors įtakos kiek galėjo turėti ir lietingas metas. Pamenu, kad tyrimo metu iškrito nemažai kritulių",- sakė J. Tekorius.

Galiausiai įvertinus 2011 m. ir 2018 m. tyrimus, buvo keliama prielaida, kad naftos produktai vandenyje skaidosi daug greičiau negu manyta, ir skverbiasi tiek gilyn, tiek į plotį.

Po tyrimų sunerimta dėl už 2 km nuo naftos produkto kapinyno vietos esančios Laukžemės gyventojų šulinių vandens kokybės ir užterštumo.

2020 m. buvo patikrinti kelių artimiausių sodybų vandens šuliniai. Patikrintuose šuliniuose taršos rodikliai neviršijo leistinos ribos. Geologai mano, kad gruntinių vandenų tarša juda link Šventosios upės, o ne Laukžemės gyvenvietės. Sprendžiama pagal požeminių vandenų judėjimo kryptį. Tiesa, upėje netoli teršalų palaidojimo vietos, jokie tyrimai kol kas nebuvo atlikti.

Abejotini pasiūlymai dėl vietos sutvarkymo

Po 2018 m. tyrimų kilęs nerimas buvo malšinimas plačiais užmojais. Geologijos tarnyba rekomendavo sutvarkyti užterštą teritoriją. Buvo parengtas vietos tvarkymo planas. Teritorijoje visas gruntas turėjo būti iškastas ir išgabentas į pavojingų atliekų tvarkymo aikštelę.

Tuomet buvo planuojama, kad darbai galėtų kainuoti virš 1 mln. Eur. Sužinojus kainą, taršos židinio sutvarkymo entuziazmas ėmė slopti.

Miško teritoriją prižiūrėjo Valstybinės miškų urėdijos Kretingos urėdijos padalinys. Tuometis Valstybinės miškų urėdijos direktoriaus pavaduotojas Vigantas Kraujalis pamena, jog buvo svarstoma, kieno lėšomis būtų tvarkoma teritorija. V.Kraujalis pasakoja, kad pasvarstymą, jog tai turėtų būti daroma miškininkų lėšomis, priėmė kaip pokštą: „Pamaniau, kad juokaujama. Dabar nepamenu, iš kur atėjo ši mintis. Kodėl būtume turėję mokėti už tai, ko nepadarėme? Ne mes užteršėme. Žinot, planai tvarkyti teritoriją greitai išnyko. Manau, kad visi suvokė, jog nebus rasta lėšų",- sakė V. Kraujalis.

Lietuvos geologijos tarnybos vyriausioji specialistė Virginija Gregorauskienė abejojo anų metų siūlymų logika: „Lietuvoje neturime tokios pavojingų atliekų tvarkymo aikštelės, kurioje tilptų visas kiekis iškasto grunto“,- teigė specialistė. V. Gregorauskienė suabejojo ir dėl pasirinkto būdo rizikos padidinti taršą: „Pradėję judinti paviršių, suaktyvintume išsiplovimą ir teršalų migraciją. Gi išvežimo kaštai nebūtų proporcingi gaunamai naudai",- mano geologė.

Aplinkos apsaugos departamento komentare, kurį apie situaciją pateikė Ryšių su visuomene skyrius, remiamasi ir ES direktyvomis: „Šio sąlyginai nuošalaus objekto valymo kaštai būtų neproporcingi aplinkos tikėtinai gautai naudai, kas netenkina Direktyvos 2004/35/EB II priedo 1.3.3 punkto nuostatų dėl žalos aplinkai ištaisymo“.

Taigi, planas iškuopti teritoriją nebebuvo vykdomas. Apsiribota tęsti monitoringą ir stebėti situaciją.

Naujausio monitoringo rezultatai

2020-2024 m. vykdytas monitoringas, lyginant su 2011 m. ir 2018 m. tyrimų duomenimis, didesnių pokyčių neparodė. Įdomu tai, kad  monitoringas buvo skirtas požeminio vandens horizonto galimos taršos dinamikos tyrimui ir stebėjimui. Mazuto palaidojimo vietoje grunto tarša viso stebėjimo metu nebebuvo tirta. Taršos situacija gruntiniuose vandenyse nėra stabili, rodikliai svyruoja.

Aplinkos apsaugos agentūros pateiktais monitoringo duomenimis, maksimali naftos angliavandenilių indekso reikšmė gręžinyje Nr. 74435 siekė 0,72 mg/l, gręžinyje Nr. 74462 – 0,81 mg/l, gręžinyje Nr. 74457 – 1,5 mg/l. Anot geologės V. Gregorauskienės, tai priklauso nuo gamtos sąlygų – ypač kritulių kiekio.

Kaip teigia specialistė –  akivaizdu, jog teršalai sklinda, taršos židinys vis dar aktyvus.

Nors monitoringas užbaigtas 2024 m. ir išvadose parašyta, jog tyrimą būtina pratęsti, nes mazuto degradacija ir išsiplovimas iš taršos židinio į gruntinį vandenį vyksta lėtai ir nepastoviai. Tiesa, nors Geologijos tarnyba mato būtinybę tęsti stebėjimą, jokios procedūros kol kas nėra pradėtos. Delsimą lemia VšĮ „Grunto valymo technologijos“  likvidavimas. Buvusi Aplinkos apsaugos ministerijos įstaiga likviduota, o Valstybinė įmonė „Toksika“, kuri perėmė įstaigos funkcijas, dar nesureagavo į geologų  bandymus pratęsti monitoringą.

Viltis – ateities technologijos

„Dabar nėra technologijos, kuri skaidytų medžiagas. Technologijos žengia į priekį. Gali būti, kad atsiras sprendimų, kurie nebus tokie brangūs kaip užteršto grunto išgabenimas. Manau, kad ateityje bus galima padėti stabilizuoti su kažkokiais cheminiais komponentais, kurie sustabdytų taršos sklidimą. Per daugiau negu 40 metų metodų neatsirado, bet reikia tikėtis, kad atsiras. Pasaulyje daug tokios taršos ir šalys ieško metodų, kaip su ja susitvarkyti,“ – optimizmo neprarado V. Gregorauskienė.

Laukiant naujų technologijų atsiradimo, galbūt reikėtų paieškoti būdų kaip įveiklinti šią teritoriją? Kaip išnaudoti Kalgraužių miške esančią vietą, surado pramogų su keturračiais mėgėjai.

Apsilankius mazuto kapinėse, matoma, kad teritorijoje kurioje veikė karjeras ir buvo palaidotas užterštas gruntas, išvažinėta nemaža keturračių trasa. Geologai rekomenduoja teritoriją apverti, pastatyti informacinių ženklų, kad lankytis ten nereikėtų, tačiau akivaizdu, kad rekomendacijų nepaisoma.

Pakeliui į mišką sutiktas vietinis, kuris nenorėjo įvardinti savo vardo bei pavardės juokavo, kad vietą reikėtų atverti turizmui: „Pareklamuokit tą vietą. Mes vietiniai žinom. Atvažiuotų miestiečiai pasižiūrėti. Beveik kiekvieną vasarą dauboje pasirodo mazutas. Kvapas – ohohoho. Būtų atrakcija. Galėčiau turistams mėlynes, grybus pardavinėti. Aišku, tik ne prie karjero surinktus.“,- kalbėjo vyriškis.

Geros nuotaikos nestokojęs apylinkių gyventojas mestelėjo turizmo skatinimo idėją. Mintį galėtų išnaudoti miškininkai valdantys 1,986 ha teritoriją, kurioje ir mazuto kapinės, ir nelegali keturračių trasa.

Giedriaus Petreikio nuotraukos