Madeiros grožis – visus metus derlingi sodai ir daržai, žydinčios gėlės ir medžiai, klesti ne tik palankaus klimato dėka. Rojus, kaip dažnai turistai pavadina šią vulkaninės kilmės salą, sukuriamas žmonių sugebėjimu paimti iš gamtos tai, kas reikalingiausia, jai nepakenkiant. Tai gėlas vanduo.

Madeiros levados - tai tarsi kalnų arterijos, kuriomis čiurlena salos gyvybei reikalingas šaltinių, lietaus, net iš debesų surenkamas gėlas vanduo. Didžioji levadų vandens dalis tenka laistymui, dalis keliauja per filtrus geriamam vandeniui paruošti, taip pat kaupiama gaisrų gesinimui. Stebėtina, kad Atlanto vandenyno apsupta mažytė sala dėka kanalais išraizgytų kalnų - levadų yra apie 2200 km – nestokoja gėlo vandens, netgi sukaupia jo perteklių.

Užtat sala žydi, klesti, čia imamas ne vienas derlius per metus. Specialiai įrengti takai su betoniniais kanalais žemyn tekančiu vandeniu kalnuose tarnauja ir turizmui – takais žmonės keliauja norėdami pasigrožėti įspūdinga kalnų panorama ir tiesiog pabūti tyroje gamtoje.

Ribeiro Frio - Portela - Levada do Furado - 11km trasa aukštai kalnuose - paliko didelį įspūdį. Šalia čiurlenantis vanduo, paukščių (beje, nebijančių žmonių) čiulbėjimas, tyras oras, nuostabūs kalnų vaizdai lyg kokia meditacija gamtoje, jei eini tyliai, ne būriu.

Gamta taip užburia, kad nebaisūs ir siauručiai takeliai, statūs skardžiai tarp debesų.

Pasivaikščiojimu tarp debesų susižavėję turistai, sako, čia pameta nemažai telefonų, nekalbant apie nubrozdintus kelius ar nosis, nes nesustoja fotografuodami, o ant kelio guli akmenys, išsiraizgiusios medžių šakos. Kadaise kalnų levados buvo medinės, prieš 100 metų pradėta vandens kanalus keisti betoniniais. Naujai įrengiant levadą do Furado dirbo apie 900 žmonių. Darbas beveik 1000 m aukštyje kalnuose buvo sudėtingas (medžiagas paduodavo iš rankų į rankas, dirbo prisirišę) ir pareikalavo aukų. Žuvusiems pagerbti įrengta koplytėlė.

Teko apsilankyti dar vienoje levadoje šiaurinėje salos pusėje aukštai kalnuose (užvažiavome džipais), kur teko matyti ir vėjo jėgainių, ir gėlo vandens talpyklų girdyti gyvuliams ar gaisrams gesinti. Žmonės čia verčiasi atsinaujinančių energijos šaltinių dėka, kurie yra draugiški gamtai. Juk dujų vamzdžio per vandenynus niekas nenuties.

Einant atvira kalnų levada iš nuostabos ir dėl regimo grožio smarkiau plaka širdis – toli apačioje matosi miesteliai, pasipuošę debesų patalais, o pats jautiesi lyg paukštis, sklandantis aukštybėse.

Žygiai levadomis yra įvairaus sudėtingumo, saloje įrengta nemažai kalnų trasų, todėl aktyviam, sveikam turizmui ekologiškoje Madeiroje yra visos sąlygos.

‍

Nuotraukos ©Jolantos Beniušytės archyvas