Tarp geriausių tarptautinių projektų

Šis Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Salantų regioninio parko grupės įgyvendintas projektas „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas siekiant atkurti Salanto upės vagą“ projektas pernai pateko tarp Europos Komisijos paskelbto tarptautinių „Natura 2000“ apdovanojimų finalininkų.

Tačiau ne visi Salantų miestelio gyventojai buvo patenkinti užtvankos nugriovimu. Jie skundėsi, kad upė nuseko, neliko įprastų maudynių vietų, neliko vandens daržams laistyti, kaip buvo įpratę, esą dingo ir žuvys. Vietiniai priekaištavo, kad būtų užtekę užtvanką išvalyti, griauti nebuvo reikalo.

Upės būklė kėlė nerimą

Dar prieš dešimt metų tuometinis Salantų regioninio parko vadovas Modestas Šečkus ėmė brandinti mintį, jog reikia pagerinti Salanto upės ekologinę būklę. Tam buvo būtina pašalinti žuvų migracijos kliūtis ties Salantų miestu bei atkurti natūralią upės  vagą. Nuo šios idėjos ir  prasidėjo kelionė link laisvo Salanto.

Dabar Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Salantų regioninio parko grupės patarėju dirbantis  M. Šečkus prisimena, kokį ilgą kelią teko nueiti, kol Salanto upės atkūrimo projektas pateko į ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamą Vandens srities plėtros 2017 -2023 metų programos įgyvendinimo veiksmų planą.  

Esant visų suinteresuotų institucijų sutarimui, Salantų regioninis parkas pateikė paraišką, jog gautų finansavimą atlikti numatytus darbus. Iki to laiko teko atlikti namų darbus – susitvarkyti planavimo dokumentus. Visa tai buvo daroma tam, kad Salantų regioninis parkas galėtų tapti darbų organizatoriumi.

Griauti ar valyti?

Lietuvos gamtos fondo (LGF) žuvininkystės ekspertas, mokslų daktaras Robertas Staponkus, antrosios užtvankos Salanto upėje demontavimo iniciatorius, pamena, kad dar iki pradedant derinti griovimo procedūras, būta svarstymų nuleisti vandenį ir išvalyti užtvanką. Tuo metu jos tūris dėl sąnašų buvo sumažėjęs du kartus.

Pasak eksperto, užtvankos turėtų būti prižiūrimos, kasmet nuleidžiamas vanduo, bent kartą per dešimtmečius išvalomos. Supratus, kad Salantų užtvanką valyti nebeefektyvu, buvo priimtas sprendimas ją demontuoti.

Užtvankos ne tik užkerta žuvims migracijos kelius į nerštavietes, bet ir sutrikdo natūralią upės tėkmę, buveines, pakeičia rūšių bendrijas.

Užtvankos griūties nesitikėjo?

Užtvankos demontavimo iniciatorių laukė ir dialogas su vietos bendruomene. „Iki 2017 metų buvo pora neoficialių susitikimų su bendruomene, vietiniu žvejų klubu. Vienas susitikimas buvo oficialus, pakvietėme ir Kretingos rajono savivaldybės atstovus. Visi stebėjosi: kodėl tyli vietos bendruomenė? Galbūt žmonės pagalvojo, jog čia yra utopinė mintis ir mūsų planų įgyvendinti neįmanoma“,- prisiminė M. Šečkus.

Projekto viešinimo pradžia sutapo su pasaulyje siautusia pandemija. Tuometinė Salantų regioninio parko specialistė Irma Žąsytienė patvirtino, jog gyventojai buvo neaktyvūs: per mėnesį  atsiliepė tik vienas, o viešojo nuotolinio svarstymo metu dalyvavo 12.  Daugiau reakcijų, tarp jų ir neigiamų, iš gyventojų sulaukta po paskelbto vaizdo įrašo.

Dialogas mezgėsi palengva

Salantų regioninio parko grupės patarėjas M. Šečkus svarsto, kad įtakos nepasitenkinimui dėl projekto turėjo pasikeitę gyventojų elgesio įpročiai socialiniuose tinkluose: „Pandemijos laikotarpiu žmonės pasidarė drąsesni socialiniuose tinkluose. Mūsų atveju – tariama kova persimetė į virtualią erdvę“, - prisimena patarėjas.

Gamtosaugininkas R. Staponkus apie viešinimo procedūras turi kiek kitokią nuomonę. „Darbą su bendruomene vertinčiau žemu balu. Reikėjo daugiau viešinti projektą ir daryti susitikimus su gausesne bendruomene. Esu nufotografavęs įbestą informacinį stendą su popieriaus lapu -  niekas tokių neskaito. Dėl viešinimo procedūrų tiesiog užsidėtos „ varnelės“, o kokybės nebuvo“,- teigė gamtosaugininkas.

Projektų viešinimo procedūros pagal įstatymą skirtos tam, kad gyventojai būtų informuoti, galėtų pareikšti savo nuomonę, priimant sprendimus.

‍

Kalbėjosi ir per audrą

Parko atstovė I. Žąsytienė ragina suprasti, kad viešinimo procesas yra griežtai reglamentuotas teisės aktais.

„Visuomenė turėtų suprasti, kad čia nėra tiesiog idėja ir mes su kastuvu išėjome į laukus kažką padaryti. Vandenų programa, projektas, teisės aktai kelia didelius reikalavimus, kuriais privalome vadovautis“,- teigė specialistė. Tačiau gyventojų aistras prieš trejus metus teko gesinti ne tik parko specialistams, rajono savivaldybės atstovams, bet ir aplinkos ministrui.

Būta ir kuriozinių įvykių. Pasak I. Žąsytienės, kartą vienas susitikimas prie užtvankos įvyko per audrą su žaibais ir perkūnija, nes įsiaudrinę žmonės nenorėjo tęsti pokalbio patalpose.

Vis tik projekto eigoje buvo atsižvelgta į Salantų gyventojų poreikius ir pasiūlyta įrengti upėje užutekį, kuriame būtų galima maudytis. Didėjantis dalies bendruomenės nepasitenkinimas Salantų regioninio parko atstovus  privertė paieškoti papildomų komunikacijos ir viešinimo priemonių, glaudžiau bendrauti su gyventojais.

Pašalino kliūtis žuvų migracijai

2021 metais  Salantų miestelio užtvanka pagaliau buvo nugriauta: demontuota gelžbetoninė  pralaida, įrengtas nuopilas iš riedulių, palaikantis natūralią upės tėkmę. Taip pat atkurta Salanto upės vaga, įrengiant dirbtines žuvų nerštavietes,  įrengta šlapynė, apsauganti upę nuo taršos,  ir žadėtas užutekis gyventojų rekreacijos tikslams.  Taip pat buvo išvalytas Salanto upės ruožas žemiau užtvankos.

Pasak projekto iniciatorių, pašalinus užtvanką, žuvų migracijai buvo atvertos 46 km ilgio Salanto ir jo intakų atkarpos su 29 km ilgio ruožais, tinkamais reofilinių žuvų maitinimuisi ir veisimuisi.

Projekto rezultatai taip pat prisidės prie viso Minijos pabaseinio būklės gerinimo, kartu ir Baltijos jūros būklės gerinimo. Projektui įgyvendinti buvo skirta per 300 tūkst. eurų  Europos Sąjungos struktūrinių fondų (Sanglaudos fondas) lėšų.

Pasirodė upinės nėgės

Salantų regioninio parko grupės patarėjas M. Šečkus šypsodamas konstatuoja: „Pagrindinis tikslas pasiektas 100 proc.  – atverta upė“.  Vadovas pasidžiaugia ir projektuotojų darbu: „Potvyniai buvo. Upė išbandė specialistų darbą. Akivaizdu, jog projektuotojai klaidų sprendiniuose nepadarė. Po kažkiek metų nebebus net įtarimų, kad tai kažkada buvo nenatūrali upės vaga“,- džiaugiasi patarėjas.

Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyresnysis specialistas Antanas Kubilius apie Salanto upės ekologinę būklę ir pasiektus rezultatus gali papasakoti labai daug.  

Pasak jo, didelis pasiekimas, kad jau pirmaisiais metais po užtvankos panaikinimo Salante pasirodė upinės nėgės, o pernai jos pasiekė ir Tuzų tvenkinį.  Kodėl šios žuvys- nėgės -  tokios svarbios?

„Nėgių lizdų skaičius yra kriterijus, pagal kurį vertinama gera upės ekologinė būklė. Didžiausias nėgių neršto intensyvumas buvo ten, kur mes atkūrėme Salanto upės vagą ir įrengėme dirbtines nerštavietes. Tose vietose jos sėkmingai išneršė. Intensyvumas - 60 lizdų kilometre. Skaičius net 6 kartus viršijo geros būklės kriterijų. Labai reti atvejai, jog taip greitai būtų pasiektas toks rezultatas“,- džiuginančiais rezultatais dalijosi A. Kubilius. Upinės nėgės yra saugoma žuvų rūšys visoje Europoje.

Lašišos grįžta namo?

„Lašiša grįžta namo“ – taip skambėjo Salantų užtvankos likvidavimo šūkis. Panašu,  jog šūkis kiek prasilenkė su realybe, nes pagrindinė žuvis, kuri šiandien grįžo į Salanto upę, yra ne lašiša, o šlakis, kuris upėje jau dauginasi.  

„Dabar šlakių ir upėtakių migracija upėje yra stabili. Šiemet jau buvo galima sugauti rituolių - lašišinių žuvų jauniklių“,- sakė biologinės įvairovės specialistas. Jis pats savo akimis pasakoja matęs didžiules žuvis Salanto upėje.

„Pietų pertraukos metu ėjau pasivaikščioti palei upės vagą. Penktadienis - turgaus diena Salantuose, daug atvykėlių. Kažkokie žmonės tuo pat metu irgi ėjo pasivaikščioti. Nuo tilto vandenyje matėsi pora šapalų - mažiausiai po 2 kg svorio. „Žiūrėk, kokia žuvis“,- stebėjosi jas pamatę žmonės. Juk jeigu būtų užtvanka, to nebūtų buvę“,- pasakojo A. Kubilius.

Dėl lašišos sugrįžimo į Salantą optimizmo daugiau turi gamtosaugininkas ir mokslininkas R. Staponkus.

„Tyrimais tai dar nėra pagrįsta, bet aš mąstau, kad Salanto upėje yra labai didelis potencialas lašišai veistis. Mes turime Rytų Lietuvoje panašią Vilnelės upę. Tik 80 % lašišų migruoja į gimtąsias upes, tad yra tikimybė, kad ši žuvis atklys ir iki Salanto. Jeigu išnerštų, grįžtų ir jaunikliai. Vakarų Lietuvoje lašišos pradėjo užsukti į neatrastas upes – Šyšą, Babrungą. Jos ten  kryžminasi su šlakiais.  Tikėtina, kad taip gali įvykti ir Salante“,-  stebėjimais dalijosi R. Staponkus.

Griuvo dar vienas užtvaras

Pernai LGF iniciatyva Salanto upėje ties Laiviais buvo pašalinti seno vandens malūno likučiai, vadinamoji Santeklės užtvanka, turėjusi neigiamą įtaką upės ekologinei būklei. Anot fondo gamtosaugininko R. Staponkaus, svarbiausia yra išlaikyti upės vientisumą.

„Kiekviena užtvanka daro poveikį upei. Nešmenų sustabdymas ir žuvų migracija  yra pagrindiniai du aspektai, pagal kuriuos vertinama upės ekologinė būklė. Upė dėl užtvankų sulėtėja, dėl to mažėja tam tikrų gyvūnų rūšių skaičius ir kiekis. Šiuo atveju buvo patvanka, bet jos poveikis upėje jautėsi iki 70 metrų“,- pasakojo R. Staponkus.

Mokslininkas pastebi, kad  Santeklės užtvankos pašalinimas buvo daug paprastesnis projektas negu užtvankos ties Salantų miestu.  „Reikėjo nugriauti 2 metrų akmeninį slenkstį, buvo dideli akmenys, technika dirbo gana ilgai. Tačiau čia nebuvo kraštovaizdžio pokyčių – priešingai nei Salantuose“,- sakė R. Staponkus. Jam antrino ir M. Šečkus: „Santeklės užtvankos demontavimas daugiau istorinio teisingumo atstatymas.“

Jeigu bus šlakių – tuomet gerai

Pasak R. Staponkaus, vietiniai gyventojai malūno griuvėsiais nesidomėjo, prie atokesnės užtvankos ateidavo nebent pažvejoti.  Vietinis ūkininkas leido technikai prie užtvankos privažiuoti per savo ganyklas, jis neprieštaravo sužinojęs, kad bus griaunama užtvanka.  Ūkininkas, mėgstantis žvejoti pasakė: „Jeigu bus šlakių, tuomet gerai“. Po šių žodžių supratau, kad susitarimą radome“,- sakė gamtosaugininkas.

Jis sako jau pastebėjęs, kad ir šis Salanto upės ruožas atsigauna, nelikus dirbtinių užtvarų. Pirmiausia, grįžo upinės nėgės. „Su studentu tyrinėdami upę, aukščiau slenksčio, aptikome nėgių lizdų. Rezultatai yra jau dabar! Nėgės yra vienas geriausių indikatorių, kuriuo galima vertinti upės atsigavimą, nugriovus užtvankas“,- džiaugėsi R. Staponkus.

Lietuvos gamtos fondo (LGF)  vykdomą projektą finansavo Europos Sąjungos „Open Rivers“ (Atvirų upių) programa, kurios misija – atkurti nykstančias Europos upes, jų tėkmę ir biologinę įvairovę.

Salantas dar neišvaduotas

Keliaujant Salanto aukštupio link, ties Tuzų kaimu, upė patvenkta dar kartą. 1982 metais žemės pylimais suformuotas 13 ha ploto tvenkinys. Koks šios užtvankos likimas?

„Tuzų užtvanka nepateko į aplinkos ministerijos užtvankų šalinimo planą“,- trumpai paaiškina  biologinės įvairovės apsaugos specialistas A. Kubilius. Tačiau priduria, jog  ateityje būtų tikslinga imtis veiksmų dėl Tuzų užtvankos. Gal nebūtina griauti – užtektų įrengti žuvitakį.

LGF žuvininkystės ekspertas R. Staponkus  mano, kad Tuzuose žuvitakio įrenginėti neapsimoka, nes jis kainuoja maždaug penkis kartus daugiau negu užtvankos demontavimas.

Grėstų net potvynis

R. Staponkus svarsto, kad Tuzų užtvankos likimą gali nulemti pati gamta. Ir tai esą matosi iš tam tikrų ženklų, kuriuos mokslininkai pastebi vietovėje darydami tyrimus.

„Vienaip ar kitaip aš tikiu, kad užtvanka grius. Aš gal labiau tikiu, kad grius pati savaime. Tokios žemių užtvankos buvo statytos sovietmečiu. Jų eksploatacijos trukmė yra apie 50 metų", - teigia mokslininkas. Anot jo, darydami tyrimus jie pastebi, kad žemiau Tuzų užtvankos trykšta geležingos versmės. Vadinasi, anot R. Staponkaus, kad kažkur vyksta „užmirkimas“.

„Po pylimu galimai infiltruojasi gruntinis vanduo iš tvenkinio. Šiemet pastebėjau, kad vyksta rimtesnė infiltracija. Kol kas neaišku, ar iš šalia esančių kanalų, ar iš tvenkinio. Matosi, kad ne tik srovė trykšta, dabar jau ir nešmenys matosi. Aišku, aš tikiuosi, kad tai ne iš užtvankos. Jeigu tikrai iš tvenkinio, tuomet atsirastų galimybė vandeniui po užtvanka išplauti kanalą", - pastebi R. Staponkus.

Mokslininko teigimu, vandeniui išplovus kanalą,  greičiausiai sektų užtvankos griūtis ir turėtume stichinį potvynį. Į Salantus keliautų kokia trijų metrų vandens banga.

„Miestui grėsmės nebūtų, nes Salantai yra ant kalvos. Potvynis paliestų parką, vietiniams žinomą ir šalia upės esančią akmens apdirbimo įmonę, paliestų, žinoma, ir buvusį malūną.  Dabar aišku tik viena  - reikia tyrimų“,- gana niūrų scenarijų piešia mokslininkas.

Veržli upės tėkmė – tik atrišus pančius

Savo ruožtu R. Staponkus primena, kad  paskutinių Salanto pančių – Tuzų užtvankos demontavimas, būtų labai naudingas upei, nes pats vertingiausias ruožas yra nuo Tuzų užtvankos į viršų, kai upė pradeda kilti į Žemaičių aukštupį.

„Mes esame lygumų kraštas,  tad turime mažo nuolydžio upes. Ten, kur nuolydis didesnis negu 1 metras 1 km upės ilgio,  jau yra labai vertinga upės dalis. Mano tyrimo duomenimis, aukščiau Tuzų užtvankos Salanto upėje yra 2,5 metro ir didesnis nuolydis“,-  stebėjimais dalinasi mokslininkas.

Vilties dėl galutinio Salanto upės išlaisvinimo nepraranda ir upės išvadavimo kelią dar prieš dešimtmetį pradėjęs Salantų regioninio parko vadovas, po parkų reorganizacijos, patarėju tapęs M. Šečkus.  „Tikiu, kad kažkada padidės žmonių sąmoningumas, atsiras naujos programos ir objektai, tad laikui atėjus, šiai užtvankai nesakome „ne“,- savo nuomonę išdėstė specialistas.

Giedriaus Petreikio nuotraukose: Salanto upė