Net 70 proc. pelkių nusausinta

„Klimatosaugos briaunų“ konferencijoje Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo vadovas Nerijus Zableckis apžvelgė Lietuvos pelkių būklę ir atkreipė dėmesį į naują, svarbų aspektą – pelkių atkūrimo poveikį šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimui.

N. Zableckio pateiktais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje pelkės su durpių sluoksniu užima 654 tūkst. ha arba apie 10 proc. šalies teritorijos. Iš jų 78 proc. sudaro žemapelkės, 14 proc. yra tarpinio tipo ir 8 proc. - aukštapelkės.

Pelkių būklė kelia rimtą susirūpinimą, nes didelė jų dalis – pažeistos ar pakeistos dėl sausinimo, ūkinės veiklos ir durpių eksploatacijos. Net 70 proc. Lietuvos pelkių, šlapių ir pelkėtų pievų, pelkėtų miškų yra nusausinti. Tokia būklė ne tik sumažina jų ekologinę vertę, bet ir kelia didelę grėsmę kraštovaizdžiui. Svarbu pažymėti tai, jog nusausinus pelkę, ima išsiskirti anglies dioksidas, ir pelkė tampa šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltiniu. Lietuvoje yra 15 tūkst. ha apleistų, išeksploatuotų durpių karjerų.

Natūrali gamtos kempinė

Sugerdamos ir kaupdamos anglies dioksidą (CO2), pelkės jį saugo ir laiko šimtus ar net tūkstančius metų. Skirtingai nei miškai, kurių sukaupta anglis gali būti lengvai išlaisvinta gaisro metu. Pelkės antrasis vardas – natūrali gamtos kempinė. Pati pelkė sugeria vandens perteklių per liūtis ir palaipsniui jį grąžina sausros metu. Tokiu būdu reguliuoja gruntinio vandens lygį ir padeda išvengti potvynių bei sausros. Ne mažiau svarbu ir tai, kad pelkės yra vienos iš turtingiausių ekosistemų – čia aptinkama daug retų ir nykstančių rūšių, kurias galime rasti Raudonojoje knygoje.

„Pelkės ne tik saugo anglį, bet ir kuria buveines. Išsaugoti jas – reiškia išsaugoti visą gyvybės sistemą“, - sakė  N.  Zableckis, pelkių atkūrimo Lietuvoje entuziastas.

Atkurti pelkes gamtai ir klimatui

Mokslininkai teigia, jog vis labiau juntant klimato kaitos padarinius, atkurti pelkes tampa kaip niekad svarbu. Kodėl?

Lietuvoje daugiau nei pusė nusausintų durpių dirvožemis naudojamas žemės ūkio reikmėms. Skaičiuojama, kad iš šių plotų į atmosferą išmetama apie 7- 8 mln. CO2 emisijų per metus ir tai sudaro beveik pusę Lietuvos šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų.

“Nusausinta pelkė išmeta tiek CO2, kiek kelios pramoninės gamyklos kartu sudėjus“,- teigia N. Zableckis, Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo vadovas.

Pelkėms reikia vandens

Įgyvendinant atkūrimo projektus, būtina buvusiose pelkėse įvairiomis priemonėmis pakelti vandens lygį: užtvenkti griovius, panaikinti šulinius, gal net keisti vandens tekėjimo kryptį. Pasak N. Zableckio svarbu, kad drėgmė būtų paskirstyta tolygiai visame atkuriamame plote – tai padeda klestėti pelkių augalijai. Reikia vengti per didelio vandens kiekio, kai jis susikaupia daugiau nei 30 cm virš žemės, nes tai gali pakenkti atsikuriančiai pelkių ekosistemai.

Vandeniui sulaikyti naudojami įvairūs natūralūs užtvarai – iš durpių, medienos ar žemių. Jie įrengiami grioviuose ar žemiausiose vietose, kad vanduo neištekėtų ir liktų pelkėje. Jei pelkė ir toliau naudojama ūkio reikmėms, galima įrengti specialias priemones, kurios leidžia reguliuoti vandens lygį – pavyzdžiui, nuleisti jį derliaus nuėmimo metu ir vėl pakelti jam pasibaigus.

Medžių pašalinimas buvusių pelkių teritorijose taip pat yra svarbus aspektas atkūrimo darbuose, nes miškai išgarina milžiniškus kiekius vandens, tokiu būdu trukdydami atsikurti pelkėms. „Visuomenė dažnai šokiruojama vaizdo, kai kertami medžiai. Tačiau tai ne naikinimas – tai vienintelis kelias atkurti natūralią drėgmės pusiausvyrą pelkėse,“- teigia N. Zableckis.

Finansavimas ir iššūkiai

Nors dauguma pelkių atkūrimo projektų remiami Europos Sąjungos fondų, procesai ne visada yra sklandūs. Ilgas leidimų derinimo laikas, techniniai iššūkiai ir kartais priešiškai nusiteikusios vietos bendruomenės lėtina šį procesą. Nepaisant to, Lietuvoje jau įgyvendinti sėkmingi pelkių atkūrimo projektai, antai Aukštumalos, Baisiogalos pelkės, atkurti durpynai Žuvinto biosferos rezervate ir kt.

Įgyvendinant gamtos atkūrimo reglamentą ir siekiant klimato kaitos gerinimo, N. Zableckio pateiktais duomenimis. pelkių atkūrimui Lietuvoje reikėtų apie 900 mln. – 1,3 mlrd. eurų, o tai prilygsta metiniam krašto apsaugos biudžetui. Nuolatiniam pelkių būvio palaikymui kasmet reikėtų dar apie 66 mln. eurų.

Tačiau problema slypi ne vien tik piniguose. Nors buvo siūlymas skirti 16 mln. eurų iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (angl.- RRF) lėšų, šio finansavo įrankio buvo atsisakyta. Pasak N. Zableckio, trūksta ilgalaikės valstybinės vizijos – šiuo metu finansuojami tik pavieniai projektai pagal valstybės strateginį planą. Be to, nors egzistuoja savanoriškos paskatos, pavyzdžiui, anglies kreditai, jos lieka neveiksmingos be realios valstybės paramos, aiškių taisyklių ir veikiančios sistemos.

Svarbu pažymėti, kad pelkių atkūrimas nėra vien aplinkosauginė užgaida – tai pagalba švelninant klimato kaitą, kuri padeda įgyvendinti klimato politiką šalyje.

Ar būtina naudoti durpes?

Durpių naudojimas sodininkystėje ir žemdirbystėje neigiamai veikia aplinką ir ypač biologinę įvairovę, klimato stabilumą ir paviršinio vandens kokybę. Kaip nurodoma Pelkių fondo informaciniame šaltinyje, pasaulyje kasmet iškasama apie 24 mln. tonų durpių, iš kurių didžioji dalis – Europoje. Didžioji auginimo plotams tinkamų durpių dalis yra išgaunama Baltijos šalyse.

Apklausos rodo, jog dėl netvaraus pelkių naudojimo, nyksta augmenija, biologinė įvairovė, gyvūnų buveinės, darkomas kraštovaizdis, mažėja rekreacinių zonų, didėja neigiama įtaka klimatui.

Pasak N. Zableckio, kol kas skatinama žemdirbystė durpžemėse, o už šlapynės tiesioginės išmokos nebemokamos. Durpes gali pakeisti su pelkėmis susijusios produkcijos auginimas, gamyba, tai būtų galimybė išsaugoti pelkes, o vietos ūkininkams neprarasti pajamų. Tačiau, anot N. Zableckio, kol kas trūksta gerų pelkinio verslo pavyzdžių. Pavyzdžiui, šlapynėse auginti mėsiniams galvijams tinkamas pašarines žoles ir kt.

Pasaulyje jau egzistuoja durpių vartojimo pakaitalai: kompostas, perdirbtos organinės medžiagos, net kavos tirščiai gali pakeisti durpes. Tokios alternatyvos padeda sumažinti durpynų eksploataciją, saugo pelkes bei biologinę įvairovę.

Žvilgsnis į ateitį

Lietuviai nuo senovės mylėjo pelkes ir sakydavo: „Pelkės – tai debesys, kurių vardas niekada nebuvo atspėtas, arba ežerai, kurių vardas buvo pamirštas.“

Anot pelkių atkūrimo entuziastų, pelkės nėra kliūtis ar nereikalinga dėmė kraštovaizdyje, šis gamtos kūrinys vienas iš svarbiausių šaltinių kovai su klimato kaita. Gyvos pelkės suteikia daugiau naudos negu miškai, bet nusausintos pelkės kelia daugiau grėsmės negu didžiausios gamyklos. Pelkių atkūrimo procesas turi eiti koja kojon su kitomis tvarumo praktikomis.

Jeigu šiandien atsisakysime durpių, rytoj galime išsaugoti pelkę. Jeigu šiandien palaikysime atkūrimo iniciatyvą, rytoj turėsime tvirtesnę apsaugą nuo potvynių, sausros ir ekologinių krizių.

Aplinkos ministerija teigia, kad jau iki 2030 m. Lietuva turi atkurti 30 proc. durpynų ploto – apie 40 tūkst. ha, sustabdant jų sausinimą, paverčiant teritorijas daugiametėmis pievomis.