Klestintis karavanų ir prekybos miestas

Petros pavadinimas, išvertus iš graikų kalbos, reiškia akmenį ar uolą. Iš likusių rašytinių šaltinių sprendžiama, jog miestas buvo pastatytas apie 300 metų prieš Kristų.

Šiuolaikiniam žmogui sunku suvokti, kaip nabatėjai be galingos technikos sugebėjo išgremžti uolose šventyklas dievams garbinti, amfiteatrus, turgavietes, kapavietes, gyvenamus pastatus, nutiesti gatves, išpuošti miestą akmens skulptūromis. Jie buvo talentingi architektai ir statybininkai, sumanūs verslininkai. Petrą puošia ir vėlesnių jos šeimininkų palikti pėdsakai – romėnų šventyklų griuvėsiai, jau ne išskobti smiltainio uolose, o pastatyti. Spėjama, kad klestėjimo laiku Petroje galėjo gyventi apie 30 tūkst. žmonių. Vien uoloje iškaltame amfiteatre žiūrovams buvo skirta apie 7000 vietų.

Jordanija šiuo metu yra viena skurdžiausių šalių dėl vandens trūkumo. Nabatėjai šios problemos neturėjo. Vanduo į dykumų ir kalnų supamą Petrą iš Siko upės tekėjo akveduku, dirbtiniu kanalu vandeniui tiekti. Einant tarpekliu galima pamatyti latakus, išlikusius uolų šonuose. Požemiuose buvo saugomos didžiulės molinės sukaupto vandens talpos. Yra išlikę žinių, kad nabatėjai prekiavo vandeniu, ir iš to taip pat krovėsi turtus.

Sugriovė žemės drebėjimas

Pro Petrą slėniais ir kalvomis driekėsi vaizdingas Karalių kelias (pavadinimas neužmirštas iki šiol), jungiantis miestą su Raudonosios jūros pakrante, juo buvo susisiekiama su senovės Egiptu, Sirija, Mesopotamija. Dėl savo patogios geografinės padėties ir nabatėjų sumanumo Petros miestas tapo klestinčiu karavanų ir prekybos centru.

Ilgainiui pasakiški nabatėjų turtai ėmė vilioti pavydžius svetimšalius. 106 m. karalystę užgrobė Romos imperija, Petra tapo Arabijos provincijos sostine. Pasakojama istorija, jog romėnai pavogė sėkmingos nabatėjų prekybos paslaptį – gabenti prekes laivais iki Indijos vandenyno uostų, kai pučia tam tikras palankus vėjas. Iš pradžių romėnai turtino ir puošė užgrobtą miestą, jis turėjo aukštą statusą imperijoje.

Tačiau palengva prasidėjo pačios Nabatėjų karalystės ekonominis nuosmūkis. Bėgant amžiams, keitėsi Petros šeimininkai – miestas tapo krikščioniškosios Bizantijos dalimi, vėliau atėjo kryžiuočiai... Kiekvienas atėjūnas irgi paliko savo pėdsaką nabatėjų mieste, daugiau ne griovė, o statė. Tačiau Petra neatlaikė ne priešų armijų, bet padažnėjusių žemės drebėjimų. Manoma, kad paskutiniai gyventojai iš miesto išsikėlė XII  amžiuje. Petra virto nekropoliu: miestu – kapinėmis, be gyventojų.  

Pamirštas ilgus amžius

Žlugus nabatėjų karalystei, jos sostinė, virtusi kapais, buvo tarsi palaidota po užmaršties smėliu. Miestas tarnavo tik dykumų klajokliams beduinams, kurie saugiai slėpėsi jo urvuose. Petros miestas laikomas vienas iš seniausių pasaulyje, o buvo atrastas tik XIX amžiuje.

1812 metų rugpjūčio 12 dieną į Petrą įžengė šveicarų archeologas Johanas Liudvigas Burckhardtas (Johann Ludwig Burckhardt). Pati atradimo istorija verta kino filmo scenarijaus.

Šveicaras keliavo tyrinėdamas dabartines Sirijos, Palestinos, Egipto, Jordanijos teritorijas.  Keliaudamas iš vietinių išgirdo apie paslaptingo nabatėjų miesto griuvėsius. J. Burckhardtas, rizikuodamas gyvybe, leidosi per dykumas ieškoti Petros. Jis aptiko miesto pėdsakus, tačiau beduinai atvykėlio neįsileido. Tuomet užsispyręs šveicaras nutarė pagudrauti: pamelavo vedliui, kad nori paaukoti avinėlį ant netoliese esančio Mozės brolio Aarono kapo. Kad neišsiduotų esąs europietis, mokslininkas persirengė beduinų rūbais ir pagaliau pamatė paslaptingą senovės miestą. Tyrinėti miesto jis negalėjo, nes būtų buvęs sučiuptas beduinų, tačiau iš atminties nupiešė 14 paveikslų. Juose pavaizdavo beduinus, šventyklas, miesto vaizdus. J. Burckhardtas daugiau niekada nesugrįžo į Petrą, nes neilgai trukus Kaire (Egiptas) mirė nuo užkrečiamos ligos.

Atsivėrė tik prieš 50 metų

Nors šveicarų keliautojo atradimas buvo pasaulinė sensacija, vėliau Petra vėl buvo pamiršta. Laikai buvo pavojingi, keliai sudėtingi, rizikuojančių tyrinėti Petrą nebeatsirado.  Šią žemę iki XX amžiaus valdė galinga Osmanų imperija, vėliau dabartinė Jordanijos teritorija turėjo kolonijinį statusą, buvo valdoma Didžiosios Britanijos. Jordanietis gidas Mohamedas pajuokavo, kad visos buvusios Osmanų imperijos šalys, išsivadavusios ir iš kolonijinio jungo, turi gražias lygias sienas žemėlapyje, nes jas nubraižė vos ne vienu metu - po Antrojo pasaulinio karo. 1948 m. Jordanija įsivėlė į karą su Izraeliu, 1967 m. abi šalys vėl mosikavo ginklais.

Nusistovėjus taikiam periodui, XX a. aštuntajame dešimtmetyje pasaulis vėl išgirdo apie Petrą.  1985 metais šis senovinis miestas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Petros archeologinę vietovę išgarsino ir populiarūs Holivudo filmai. Čia buvo filmuojami Indianos Džouns nuotykiai, mumijų prisikėlimo ir transformerių istorijos.

Šiuo metu Petra yra pagrindinis Jordanijos turizmo traukos centras, didžiausia šalies archeologinė, istorinė ir kultūrinė vertybė. 2019 metais pasiektas rekordas - čia apsilankė apie 1 mln. turistų. Petra skelbiama vienu iš naujųjų pasaulio stebuklų, kurį būtina kiekvienam aplankyti.

Atgal į praeitį

Prieš žygį į kalnus, turistai apsistoja šalia įsikūrusiame nedideliame miestelyje. Jame yra turizmui pritaikyta infrastruktūra: viešbučiai, parduotuvės, barai. Yra ir pirčių, bet geriau su jomis neprasidėti, kai kuriose nėra net šilto vandens. Daugelis turistų išskuba į Petrą jau nuo pat ankstaus ryto arba net auštant. Tekanti saulė lyg auksu padabina raudonas senovinio miesto uolas ir atsiveria nepaprastas gamtos grožis.

Petros archeologinės vietovės muziejaus kasose turistams pasiūloma iki Siko upės kanjono, vieno kilometro atstumą, nujoti žirgais. Žirgai puikūs, bet retas susigundo. Asilai, mulai, kupranugariai pačioje Petroje – jau laisvas beduinų transporto biznis. Turistai perspėjami kad jodinėdami Petroje, rizikuoja, bet už savo saugumą atsako patys.

Į Petrą, kuri yra įsikūrusi giliame tarpeklyje tarp kalnų, vinguriuoja vaizdingas takas tarp žydrą dangų remiančių spalvingų uolų. Plačiausia kanjono vieta 12 metrų, siauriausia – 3 metrai. Grožėdamiesi uolomis taku pirmyn atgal keliauja daugybė žmonių, ir su vaikais, ir su neįgaliųjų vežimėliais, ir pavieniui, ir būriais –visi nori pamatyti stebuklą!

Atsidūręs Petroje jautiesi lyg laiko mašina nublokštas tūkstantį metų atgal. Širdyje – didelis atradimo džiaugsmas ir jaudulys. Ypač tada, kai siaurame plyšyje tarp stačių aukštų uolų  išnyra pirmieji gražūs miesto rūmai. Turistus aikčioti priverčia vienas geriausiai išsilaikiusių Petros statinių, vadinamas Al Kaznė (lobynas, iždas). Daliai turistų užtenka pamatyti šį nabatėjų šedevrą, nes ne visi turi galimybių ar jėgų kopti toliau į miestą.

Uoloje iškalto įspūdingo pastato fasadas yra 40 m aukščio ir 26 m pločio, padalintas į du aukštus su šešiomis kolonomis. Lobyną puošia žirgo, žmogaus, liūtų siluetai,  gausybės ragą laikančios moters figūra. Į vidų, kuriame įrengta daug laidojimo nišų, tarp jų skirtų ir nabatėjų karaliams, turistai neįleidžiami.

Gyvūnams džiaugsmo mažai

Aikštėje prie lobyno pastato, supamo aukštų uolų, būriuojasi minios žmonių.  Aplink sukasi ir paskutiniai šio miesto šeimininkai, kadaise buvę dykumų klajokliai, piemenys -  beduinai su kupranugariais, asilais, šunimis. Triukšmas lyg turguje, aidas sklinda uolomis toli.

Išėję iš siauro kanjono ir staiga išvydę uolose atsivėrusį pasakišką miestą, turistai tarsi amo netenka: puola fotografuoti, filmuoti. Gal ir negalima lyginti, bet panašią minios sumaištį teko matyti prie „Mona Liza“ paveikslo Luvro muziejuje, Paryžiuje. Beduinai už pinigus kviečia sėsti ant ryškiai išpuoštų kupranugarių ir įsiamžinti Al Kaznės fone – dažnas susigundo esą egzotišku kadru. Sėda šeimomis, su vaikais, džiaugiasi būsimomis gražiomis nuotraukomis.

Tik mažai kas atkreipia dėmesį į sulysusius, išsekintus kupranugarius, kurie dėl turistų įgeidžių šimtus kartų per dieną klaupiasi ir stojasi, gailiai kartkartėmis sustaugdami: gal iš nuovargio ar skausmo. Kai kurie pervargę gyvūnai gali būti pavojingi – teko matyti, kaip kupranugaris galva trenkia į nugarą per arti priėjusiam turistui. Jie taikosi įkasti ir savo šeimininkams- turbūt negali atleisti tų kasdieninių kankynių.

Įdarbinti ir vaikai

Beduinų paaugliai mikliai nardo tarp turistų, siūlydami pasidaryti geras nuotraukas užlipus čia pat ant priešais esančių uolų (irgi ne veltui) arba verbuoja turistus joti asiliukais į kalną, nuo kurio atsiveria visas miestas.

Mažesnieji vaikai, pasklidę po visą miestą, gailiais balseliais angliškai prašo pinigų: „Prašau, vieną dinarą! Vieną dinarą! ”(dinaras - Jordanijos valiuta). Prašyti išmaldos, matyt, uždrausta, tai jie dėl akių siūlo pirkti už dinarą beverčius atvirukus.  

Jordanijos valdžia tokio vaikų darbo netoleruoja, tačiau, matyt, beduinams nieko nepadaro. Beje, bilietų kasoje turistams padalinamos elgesio taisyklės. Be kita ko, prašoma neprisidėti prie mažamečių darbo išnaudojimo, perkant ką nors iš jų. Taip pat kviečiama nesitaikstyti matant žiaurų elgesį su gyvūnais, ką nors panašaus pamačius, pranešti.

Vietos gidas Mohamedas papasakojo, kad anksčiau Petros urvuose šimtmečius gyvenę beduinai yra prieš maždaug 40 metų iškeldinti į netoliese specialiai jiems pastatytą gyvenvietę.  Kasdien beduinai atvyksta pasitikti į Petrą plūstančių turistų. Jiems tai aukso gysla, nepalyginamai pelningesnis užsėmimas negu ožkų, avių, kupranugarių auginimas ar amatai. Pasak gido, Petros senbuvių esą niekas nekontroliuoja, jokių mokesčių valdžiai jie nemoka, tik privalo sutvarkyti šiukšles.  

Beduinai suvenyrų pašiūrėmis yra nukloję visą Petrą iki pat viršūnės, turistai eina tarsi tuneliais tarp plevėsuojančių kilimų, skarų, drabužių. Prekeiviai nėra įkyrūs, už skvernų negraibsto, murma po nosimi vis tą pačią maldą apie dinarus ir kviečia ką nors įsigyti.  

Prie kai kurių urvų olose matosi įrengtos saulės baterijos, kurios aprūpina elektra prekeivių laikinus namus, gal sandėlius, taip pat mažas parduotuvėles, užkandines. Teko matyti ir urvuose lyg garažuose stovinčius gerus džipus – turizmas yra pelningas verslas, o ypač šioje vietoje.

Karibų piratai tarp uolų

Pasak mus lydėjusio jordaniečio gido, Petros beduinai yra susimaišę su  romais, kurių diaspora Jordanijoje yra nemaža. Išties kai kurie ant mulų, arklių ar asilų prajojantys išsipuošę vyrukai su odinėmis kepurėmis, kailiu pamuštais odiniais paltais iki žemės, juodais ilgais besiplaikstančiais plaukais priminė kadaise populiaraus filmo „Taboras žengia į dangų“ herojus.

Tačiau dalis vietinių vyrų pamėgdžioja kito, jau šių laikų populiarios kino juostos, fantastinio nuotykių filmo „Karibų piratai: Juodojo perlo prakeiksmas“ herojų išvaizdą. Ir būtent kopijuoja piratų kapitono Džeko Sperou, kurį vaidina žymus Holivudo aktorius Johnny Deppas (Johnny Deep), įvaizdį. Ryškiai juodai išdažytos akys ir nurausvinti veidai, skarelėmis aprištos galvos, ilgos juodos garbanos (įdomu, ar tikros), žemę siekiantys apsiaustai, plačios kelnės... Karibų piratai Petroje ? Tikrai netikėta.

„Piratai“ prekiauja suvenyrais, „stebuklinga“ laukinių šalavijų arbata, buteliukais su spalvotu smėliu, akmens dirbiniais, dūmina smilkalus, kviečia pajodinėti. Vieni turistai jų privengia, kiti drąsiai lipa ant asiliukų, kartu fotografuojasi, ir aišku, už visa tai užsimoka. Teatro be pinigų nebūna.

Adrenalinas ir traumos

„O, mano Dieve! “- tai  Petroje neabejotinai populiariausias šūksnis, sušunkamas įvairiomis kalbomis ir intonacijomis. Vieni turistai taip aikčioja dėl matomų nuostabių vaizdų. Gi kai kurie klykia iš siaubo, kai raiti asilais kyla stačiais skardžiais aukštyn žemyn, pavojingai manevruodami tarp prarajų ir minios žmonių, kopiančių uolomis. Užnešę turistus į patį viršų, asiliukai, genami dažniausiai vaikų, šuoliuoja apačion, skuba paimti kitų nieko blogo neįtariančių pramogautojų.

Norinčių uždirbti yra daug, jodinėti pageidaujančių irgi užtenka. Iš mūsų grupės niekas nelipo ant asilų. Manau, galima gyvūnais naudotis tik tada, kai pats neturi jėgų pasiekti numatyto tikslo ar nėra kitos transporto priemonės.

Takas į viršūnę uolomis tik vienas, jis siauras, tarpais slidus, ne visur yra laiptai. Vedliai šūksniais perspėja trauktis jojantiems iš kelio, tačiau ne visi išgirsta. Traumų Petroje, matyt, neišvengiama kasdien. Mums kopiant teko išgirsti apie asilo nublokštą į akmenis turistę, kita jauna italė griuvusi net koją susilaužė, nuo kalno ją gabeno pasodintą ant mulo.

Asiliukai raginami žemyn lekia kaip patrakę. Vietos vaikams turistų lydėjimas - tai ir darbas, ir žaidimas. Įdomu stebėti, kaip eina koks nors vaikis, įsikibęs asilui į uodegą ir vytele mojuoja, kad gyvulys spėriau šokinėtų laiptais. Kaitroje ir dulkėse sunkiai atidirbę gyvuliai ramiai ilsisi pavėsyje tarpekliuose ar tarp uolų, nepakeldami akių į nenutrūkstamu srautu judančius turistus. Asilai, šie maži ir stiprūs arkliukai kelia simpatiją ir užuojautą, tačiau kaip sakė vienas bendrakeleivis, toks yra jų gyvenimas ir kito jie nežino.

Žmonių susibūrimo vietose laksto palaidi dideli šunys, jie lydi jojančius turistus.  Yra ir kačių, kurios labai garsiai kniaukia. Jos kaip ir šunys iš žmonių laukia maisto, kurio čia jiems iki soties nėra.

Įlipti kaip į 60 aukštų namą

Petra reikalauja daug laiko ir nemažos fizinės ištvermės – telefonų programėlės parodė, kad per dieną nuėjome apie 20 km, įkopėme kaip į 60 aukštų namą, mieste praleidome aštuonias valandas.  Petrą „šturmavome“  Naujųjų išvakarėse, oras buvo šaltas, ryte temperatūra nesiekė 10 laipsnių.  Įdienojus pasidarė šilta, net karšta lipant stačiais laiptais vingiuotu kylančiu keliu. Sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų kopti karštyje.

Iki viršūnės, kurioje puikuojasi dar vienas nabatėjų šedevras – uoloje iškalta šventykla (vienuolynas) reikia įveikti apie tūkstantį laiptelių. Vienuolyno aukštis 50 metrų, plotis – 35 metrai. Priėjus prie durų angos, ji siekia pečius. Į vidų patekti negalima.

Džiaugdamiesi įveikę sunkų kelią žmonės gėrisi matomais pasakiškais vaizdais, spragsi fotoaparatais. Turistai dar papildomai lipa ant uolų šalia šventyklos, kad pasidarytų įspūdingesnes nuotraukas ir pasigėrėtų kalnų grandinės panorama. Uolos plikos, be jokių atramų, tai tenka labai saugotis, kad nenuriedėtum.

Viršūnėje vėl keičiasi oras – pučia stiprokas, šaltas vėjas.

Pasiekus viršūnę galima atsipūsti kavinukėje ir ruoštis nusileidimui į apačią. Ir tai yra nemenkas iššūkis. Jaučiasi nuovargis, reikia saugotis nepaslysti ant smulkių akmenukų ar ant gyvulių paliktų „dovanėlių“.  Einat į Petrą, labai svarbu apsiauti patogiais batais, turėti vandens, užkandžių, galvos apdangalą nuo saulės ir apsiaustą nuo vėjo.

Miestas slepia daug paslapčių

Užkopus į aukščiausią miesto tašką atsiveria „kosminiai“ vaizdai: reljefinių kalnų grandinė su tarpekliais, su tarsi vieno skulptoriaus ranka karpytomis viršūnėmis ir spalvotomis uolomis. Ir toje milžiniškoje teritorijoje – senoviniai pastatai, pastatyti unikaliu būdu – iškalti uolose.

Stulbino ir išlikusios iškaltos figūros, laiptai, takai, tarsi senieji gyventojai būtų kažkur netoli. Tikras stebuklas, kad galime vaikščioti tais pačiais takais, liesti skulptūras, gėrėtis senovės žmonių menais, išlikusiais piešiniais, mozaikomis.

Visur galima vaikščioti, išskyrus pagrindinių šventyklų vidų.  Viename iš urvų pamatėme tokias spalvingas uolas, kad buvo sunku patikėti, kad jos tikros, o ne specialiai išdažytos.

Paslaptinga senovės gentis nabatėjai, atkeliavę iš Arabijos pusiasalio, tikėjo ne į vieną dievą.  Dievybių atvaizdais (gyvatės, liūtai, vanagai, jaučiai) papuoštos jų monetos, randama išskaptuotų uolose. Nabatėjų kultūra buvo panaši į egiptiečių ir graikų, jie turėjo savo abėcėlę, raštą. Petroje veikia nedidelis muziejus, pasakojantis apie šio unikalaus miesto kūrėjus. Apie galingą nabatėjų civilizaciją, padariusią didelę įtaką šio krašto raidai, galima  nemažai sužinoti ir Jordanijos sostinės Amano nacionaliniame muziejuje, kuriame saugoma nemažai archeologinių radinių.

Beje, pati Petra, kaip pasakojo mūsų gidas Mohamedas, dar toli gražu nėra pilnai mokslininkų ištyrinėta, tad ateityje galima laukti galbūt ir sensacingų atradimų.

Vilioja ir naktį

Pamatyti Petrą yra daugelio į Jordaniją atvykusiųjų svajonė, pagrindinis tikslas. Petra, neperdedu, tiesiog pritrenkia. Akys raibsta nuo kalnų ir žmogaus kūrybos grožio, nekalbant apie tai, koks spalvingas gyvenimo teatras vyksta šio miesto gatvėse. Norisi be sustojimo viską fotografuoti, filmuoti, kad nors iš dalies atspindėti prisiminimui tai, kas čia vyksta. Į viešbutį grįžtame apimti euforijos.

Kartais turistams, atvykusiems pamatyti šio pasaulio stebuklo, tenka nusivilti. Šaltuoju metų laiku dažnai lyja, patvinsta Siko kanjonas, miestas tampa pavojingas lankytojams dėl slidžių takų ir uolų, purvo.  

Mums pasisekė: žygio išvakarėse senovinis miestas buvo nuplautas lietaus, išryškėjo nuostabios lyg iš pasakos uolienų spalvos ir einant nekilo dulkės.

Dar buvo galimybė pamatyti ir naktinę Petrą. Sutemus prie pagrindinių rūmų, lobyno, uždegama šimtai žvakių, groja beduinų muzika, tačiau šį apsilankymą palikome kitam kartui. Išvaikščioti Petrai neužtenka vienos dienos. Skaičiuojama, kad iki šių dienų mieste yra išlikę apie 800 architektūrinių paminklų. Tai išties stebuklingas miestas, akmenyje sustabdęs prabėgusį žmonijos laiką.

Nuotraukos@Jolantos Beniušytės archyvas

‍