Praėjusiame amžiuje Gargždus nusiaubusius gaisrus savo knygoje „Gargždų miesto ir parapijos istorija” (1998 m. išleista Gargždų seniūnijos iniciatyva) išsamiai aprašė gargždiškė istorikė, Gargždų garbės pilietė Janina Valančiūtė.

Dvarą sunaikino vokiečiai

Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, 1915 metais, vokiečių kariuomenė Gargždus užėmė be mūšio, tačiau miestas neišvengė gaisro. Pasak istorikės J. Valančiūtės, tuo metu dvaro savininkai Krasickiai jame negyveno. Be priežiūros paliktas dvaras degė kartu su visais Gargždais. Knygoje rašoma, kad per gaisrą ypač nukentėjo dvarvietė – didžioji dalis pastatų buvo apgriauta, dvaro rūmai liko be stogo. Vokiečių kareiviai išplėšė dvaro muziejų, išgrobstė paveikslus, porceliano dirbinius, senienų rinkinius ir išgabeno juos į Vokietiją. Išvežti buvo ir bažnyčios varpai.

Per 1915 m. gaisrą sudegė beveik visi Turgaus aikštės statiniai, didžioji dalis pastatų, stovėjusių palei Klaipėdos, Dvaro (dabar Kvietinių gatvė) ir Bravoro (dabar Minijos gatvė) kalno kelius. Liepsnos sunaikino apie pusę visų miestelio namų.

1920 m. pradžioje specialiai sudaryta komisija aprašė be savininkų priežiūros likusio Gargždų dvaro turtą ir perėmė jį valstybės globon. Sąraše buvo užfiksuota 19 dvaro sodyboje ir 12 miestelyje stovėjusių dvaro pastatų. Gargždų gyventojai kreipėsi į miesto valdžią prašydami leisti įsigyti sudegusių dvaro pastatų griuvėsių plytų ir panaudoti jas statyboms, atkuriant savo gyvenamuosius namus.

Gaisras kilo nuo žibalo

„Gargždų 4 dešimtmečio spalvingą, aktyvų prekybinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą sutrikdė 1939 m. rugpjūčio 15 d. kilęs gaisras, įsiplieskęs J. Basanavičiaus gatvėje medinėje geležies dirbinių ir žibalo krautuvėje, neatsargiai pilstant žibalą.  Per gaisrą supleškėjo beveik visas miestelio centras. Labiausiai nukentėjo miestelio dalis netoli gaisro židinio – jo pietinė pusė“, – rašo istorikė J. Valančiūtė.

Knygoje pasakojama, jog gaisrą gesinti buvo atvykę ugniagesiai iš Klaipėdos, Palangos, Kretingos. Išlikusiais duomenimis, Gargždų savanorių ugniagesių draugiją tuo metu sudarė 32 asmenys.  

„Nepaisant to, gaisras sunaikino 2/3 miesto statinių. Sudegė 103 gyvenamieji namai, 150 ūkinių pastatų, 250 šeimų – apie 1200 gyventojų – liko be pastogės. Per gaisrą sudegė evangelikų liuteronų bažnyčia, Gargždų valsčiaus valdybos pastatas J. Basanavičiaus gatvėje“,– rašoma knygoje.  Miestelio valdžią užgriuvo  rūpesčiai, kaip kuo skubiau likviduoti gaisro padarinius, nors ji pati buvo likusi be savo pastato. Valdyba laikinai įsikūrė kitose patalpose Klaipėdos gatvėje. Iki gaisro Gargžduose gyveno 3100 žmonių, buvo 11 gatvių ir 370 sklypų.

1939 m. Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, Gargždai vėl tapo Lietuvos pasienio miesteliu. Laugaliuose buvo atidarytas pasienio postas ir muitinė.

Deja, po gaisro pamažu atstatomą miestelį jau netrukus užgriuvo nepalyginamai didesnės nelaimės. Kaip rašoma knygoje, 1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai gargždiškiams teko patirti pirmąją privačios nuosavybės nacionalizavimo bangą, 1941 m. birželio 14-18 d. išgyventi trėmimus į Sibirą, o vos po kelių dienų – prasidėjusio Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo baisumus.  Visa tai turėjo lemtingų padarinių Gargždų socialinei, ūkinei, visuomeninei raidai bei demografinei padėčiai.

Remiantis Gargždų krašto muziejaus skaitmeninio archyvo dokumentais, 1941 m. sausį Gargžduose gyveno 2756 žmonės.

Naciai miestą supleškino iki pamatų

1941 m. birželio 22 d. rytą į Gargždus įžengę vokiečiai miestą specialiai padegė. Anot istorikės J. Valančiūtės, tiksli padegimo priežastis nėra nustatyta. Manoma, kad vokiečių pyktį galėjo sukelti besitraukiančių sovietų karių nušautas vokiečių kareivis.  

Pirmąją karo dieną Gargžduose vokiečiai elgėsi ypač žiauriai. Jie visus gyventojus suvarė į Rinkos aikštę, aplink kurią buvo pastatyti kulkosvaidžiai.

Pasak knygoje pateikiamo pasakojimo, atrodė, kad visus žmones rengiamasi sušaudyti keršijant už žuvusį kareivį. Laimei, taip neįvyko, bet miestas buvo padegtas.

Iš Gargždų kilęs akademikas Eduardas Vilkas, su tėvais gyvenęs netoli Rinkos aikštės esančioje Sodo gatvėje, knygoje pasakojo, kad pirmieji pastatai buvo padegti Klaipėdos gatvėje. Liepsnos greitai išplito, nes dauguma namų buvo mediniai, dengti skiedrų stogais.

„Tvoskiant karščiui nuo aplink Rinkos aikštę degančių namų, žmonės subėgo į šventorių, tačiau mūrinės šventoriaus sienos neapsaugojo – pradėjo degti bažnyčia. Ji sudegė, kaip ir dauguma miestelio pastatų, iki pamatų. Nebuvo suspėta išgabenti jokio bažnytinio inventoriaus, žuvo zakristijoje saugotas archyvas. Iš šventoriaus žmonės, degant banyčiai, bėgo į parką”,– vieną baisiausių Gargždų istorijos dienų aprašo istorikė J. Valančiūtė.

Pergyveno net tris gaisrus

E. Vilkas pasakojo, kad jis vienas pirmųjų nubėgo iš šventoriaus į buvusį dvaro parką, nors vokiečiai galėjo jį, vaiką, nušauti.  Knygoje rašoma, kad parke žmones vėl apsupo vokiečiai. Iš susirinkusiųjų jie ėmė atrinkinėti miestelio žydus ir juos išsivarė.

Anot istorikės J. Valančiūtės, per gaisrą sudegė beveik visi Gargždai. Išliko tik vienas kitas mūrinis pastatas ir keliolika medinių statinių miesto pakraščiuose.

„Mūsų namas buvo už parko, kur dabar yra Gargždų „Kranto” mokykla, ir jis taip pat sudegė iki pamatų. Prisimenu gaisrą, kaip buvo baisu, kaip žmonės bėgo paminijais, takeliais link Saulažolių kaimo. Mes tuo metu su vyresne seserimi ir mama slėpėmės Minijos slėnio atkalnėse. Tėvas buvo su kitais gargždiškiais Rinkos aikštėje, visas pajuodęs nuo dūmų, nes bandė gelbėti mūsų turtą iš degančių namų. Tėvai (Agnieška ir Antanas Tilvikai) vėl pasistatė namus, o kol statėsi, gyvenome pas kaimynus Paulikus. Prisimenu, kad pas kaimynus gyvenome tik vieną šaltą žiemą. Mano mamai Agnieškai Gedmintaitei – Tilvikienei, 1906 m. gimusiai gargždiškei, teko išgyventi visus tris baisius Gargždų miestelio gaisrus ir jų padarinius”, – savo atsiminimus užrašė šviesaus atminimo Janina Tilvikaitė – Beniušienė, šio straipsnio autorės mama.

Liepsnos nusidažė gyventojų krauju

Gaisras meistui buvo didžiulė nelaimė, tačiau netrukus laukė dar baisesnė tragedija.  Birželio 24 d. vakariniame Gargždų pakraštyje buvo sušaudyti 201 miestelio gyventojas žydas. Kaip rašoma J. Valančiūtės knygoje, tai buvo žydų vyrai, tarp jų – ir paaugliai berniukai. Jų palaikai buvo užkasti bendroje duobėje.

Dar viena Gargždų žydų egzekucija įvykdyta rugsėjį Vėžaitynės miške, kur buvo sušaudytos moterys ir vaikai…1941 m. naciai nužudė apie 750 Gargždų žydų, 37 buvo išvežti darbams į Vokietiją. Yra išlikęs sušaudytų žydų sąrašo fragmentas, kuriame nurodytos 78 pavardės.

„Birželio 24 dienos žydų sušaudymo Gargžduose faktas buvo pirmasis vokiečių pradėto masinio žydų naikinimo atvejis okupuotoje Sovietų Sąjungos teritorijoje, joje vykdyto žydų holokausto pradžia“,– rašoma „Gargždų miesto ir parapijos istorijoje“.

Be pastogės liko šimtai žmonių

Ir patys Gargždai niekada istorijoje nebuvo taip nusiaubti, kaip tomis karo dienomis.

Miestas buvo sudegintas beveik iki pamatų ir neteko didelės dalies gyventojų: vieni buvo nužudyti, kiti pasitraukė ar prisiglaudė aplinkiniuose kaimuose.

Remiantis Gargždų krašto muziejaus skaitmeninio archyvo dokumentais, be pastogės liko 138 gargždiškių šeimos – iš viso 363 žmonės. Daugiausia buvo darbininkų šeimų – 89 (204 žmonės), amatininkų – 29 (78), tarnautojų –19 (76). Be namų liko ir vieno prekybininko 5 asmenų šeima.

Karo liepsnose degė ir aplinkiniai miesteliai. Kretingos apskrityje, kuriai priklausė ir Gargždų valsčius, sudegė 442 namai, didžioji jų dalis buvo mediniai. To meto skaičiavimais, bendri nuostoliai dėl sudegusių namų siekė beveik 3 milijonus litų.

Tačiau net ir po šios tragedijos gargždiškiai stengėsi išgyventi ir atkurti savo miestą sunkiomis okupacijos sąlygomis. Jau 1941 m. rudenį vietoje vokiečių sudegintos bažnyčios buvo atgabenta ir pastatyta barako tipo bažnyčia, duris atvėrė  pradinė mokykla, miesto centre pradėti atstatyti sudegę pastatai.

Šiandien muziejininkai kviečia atsigręžti į išlikusius Gargždų istorijos ženklus ir naujai kuriamus miesto atminties simbolius. Jie padeda pasakoti ne tik apie tai, ką Gargždai prarado, bet ir apie žmones, kurie išgyvenę karus, gaisrus ir okupacijas, sugebėjo savo miestą atkurti ir išsaugoti. Kviečiame toliau sekti Gargždų senamiesčio istorijas ir skaityti straipsnį „Gargždai. Prarasto miesto ženklai”.