– Jūs – itin veikli asmenybė: esate žurnalistė, septynerius metus buvote almanacho „Žurnalistika“ vyriausiąja redaktore, penkiolika metų vadovaujate Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS)  Klaipėdos apskrities skyriui, dėstote žurnalistiką Klaipėdos universitete, o neseniai išpildėte savo svajonę ir esate žiniasklaidos priemonės – internetinio tinklaraščio Gargždapilis.lt – įkūrėja ir redaktorė. Iš Jūsų gyvenimo aprašymo panašu, kad esate lojali pasirinktai profesijai. Kada ir kodėl nusprendėte pasirinkti žurnalisto profesiją?

– Daug visko išvardijote – iš tiesų sukuosi kaip bitė žurnalistikos laukuose: rašau, kuriu, organizuoju uostamiesčio žurnalistų veiklą, jau dabar ir mokau... Nė pati nepajutau, kaip taip įkritau į žurnalistiką, kaip į jūrą, ir nebeišplaukiu. Tačiau nė akimirkos to nesigailiu, nes pirmiausia tai labai įdomus gyvenimo būdas. Man svarbu visada būti kūrybos procese, o žurnalistika tai garantuoja. Jaučiuosi laiminga, kai kūrybiniai darbai pavyksta, ar tai būtų straipsniai, žurnalistų renginiai, nuotraukų albumai. Negaliu nustygti vietoje – nuolat mokausi: programavimo, fotografijos, skaitmeninio turinio valdymo, tapymo, net į sporto salę nuėjau ir atradau nuostabų dalyką – sportą!

Tokia spirganti buvau nuo vaikystės, energijos viskam užteko, viskas buvo įdomu. Kaip sakė mano nuostabioji lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja: „Vis galvojau, kas išeis iš tos mergaitės žibančiom akim.“ Jos pamokos man buvo pačios mieliausios, nes rašiau lengvai, rašiniai, priešingai nei matematika, buvo nebaisūs ir už rašto darbus dienyne rikiuodavosi tik labai geri pažymiai.

Vis tik studijuoti žurnalistiką paskatino ne mokytoja, o šviesios atminties mano mama, kuri dirbo vaikų darželio auklėtoja ir pati nuolat rašydavo žinutes iš darželio gyvenimo į vietinį laikraštį.

Aš svarsčiau rinktis veterinarijos gydytojos profesiją, nes be galo myliu gyvūnus, todėl norėjau būti ta geroji fėja, kuri gelbsti šunis, kates nuo ligų ir kitų bėdų. Ir vėl mama perkalbėjo: „Turi talentą rašyti, tai ir rašyk. O veterinaro darbas yra vyriškas, negi braidysi po mėšlą su auliniais batais kur nors fermoje visą gyvenimą.“ Kažkaip mamos nupiešta perspektyva anuomet numušė ūpą mokytis veterinarijos, tad ir pasukau į žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Mokiausi ir kartu dirbau žiniasklaidos priemonėse, tad žurnalistikoje jau esu daugiau kaip 30 metų.

‍

– Jūsų, kaip žurnalistės, darbas yra ne kartą įvertintas įvairiais apdovanojimais, vienas iš paskutiniųjų – lietuviškosios žurnalistikos pradininko Johano Ferdinando Kelkio medalis, šiais metais įteiktas Jums už nuopelnus Klaipėdos krašto žurnalistikai ir kūrybinius pasiekimus. Esate gerbiama ir vertinama žurnalistė, panašu, kad savo profesinį kelią pasirinkote teisingai. Ar niekada nebuvo kilę minčių išbandyti save kitose srityse?

– Apdovanojimų nesureikšminu, bet vertinu. Smagiausia, kai įvertina savo krašto žurnalistų bendruomenė – ta, su kuria daugybę metų dirbame petys petin. Manau, kad ir komanda prisideda didele dalimi prie tų laimėjimų, nes vienas lauke ne karys.

Žurnalistika – mano tikrasis pašaukimas, bet jaučiu, kad galėčiau dirbti aplinkosaugos srityje, nes smarkiai skauda širdį dėl gamtos niokojimo.

Jaunystėje yra tekę padirbėti vaikų darželyje, vasarą net įsidarbinti technologe plytų fabrike ir tikrinti, ar „iškepamos“ stiprios plytos. Teko padirbėti ir viešųjų ryšių srityje, šie įgūdžiai labai praverčia ir dirbant žiniasklaidoje, administruojant socialinių tinklų paskyras. Vienus metus teko jau paragauti ir rimto pedagoginio darbo – dėstyti Klaipėdos universiteto žurnalistikos studijų pirmakursiams, būti trečiakursių kursinių darbų vadove. Nors buvo nelengva dėl padidėjusio darbo krūvio, darbas su studentais man patiko. Kiek žinau, studentų irgi nenuvyliau. Manau, tęsiu šį darbą ir kitais metais.

– 2010 m. tapote LR Vyriausybės Aplinkos apsaugos ministerijos konkurso „Žmogus ir aplinka“ I vietos laureatė už publikaciją „Išprievartauta rajono žemė“. Straipsnyje aprašėte Klaipėdos rajono skaudulį – apleistą, išraustą kasinėtų karjerų žemę, kuria niekas nebesirūpina. Ar gamta, aplinkosauga yra tos sritys, kurios Jus domina labiausiai? Jei taip, kodėl? Galbūt tai lėmė Jūsų gyvenamoji vieta – pajūrio kraštas, kuris yra unikalus savo kraštovaizdžiu ir turi savitų problemų?

– Dirbdama vietos laikraščiuose, aplinkosaugos temomis rašiau labai daug. Aplinką nuodijantys buvę kolūkių pesticidų sandėliai, nelegalūs miškų kirtėjai, brakonieriai, miškų teršėjai, gyvūnų skriaudėjai, tie patys be atodairos eksploatuojami naudingų išteklių karjerai, gamtai nesugrąžinant nieko atgal... Tokios buvo temos. Ne vien tik apie negatyvius, bet ir apie gerus dalykus. Mačiau, kaip kūrėsi civilizuota atliekų tvarkymo sistema, kaip buvo gražiai ūkininkaujama miškuose, ne tik juos kertant, bet ir atsodinant, kaip kūrėsi pirmieji ekologiškos žemdirbystės ūkiai…

Turbūt buvau pirma žurnalistė Lietuvoje, parašiusi apie planus statyti ekologiškos energijos objektus – vėjo jėgaines Klaipėdos rajone.

Mat rajonas geografiškai labai palankus jėgainių statybai. Vėjo jėgainės visiems tada atrodė didžiausias baubas. Rajone teko dalyvauti daugybėje susitikimų su gyventojais, kurie įnirtingai priešinosi vėjo „malūnų“ statybai. Pykdavo net ant žurnalistų, kad išklausome ir publikuojame „malūnų“ statytojų nuomones. Kita vertus, kai kurie investuotojai irgi buvo įžūlus, norėdavo statyti jėgaines vos ne žmonių kiemuose. Klaipėdos rajone žemė brangi, čia vyksta daug gyvenamųjų namų statybų ir iki šiol, nepatikėsite, šiame vėjuotame rajone nėra nė vienos vėjo jėgainės.

Gamtos apsaugos, „žaliosios“ energijos, ekologijos, klimato kaitos temomis domiuosi ir įsteigusi savo interneto svetainę www.gargzdapilis.lt, kurioje šios temos yra pagrindinės.

Rašiau ir rašau, aišku, ir kitomis temomis, bet gamta, aplinkosauga išlieka prioritetine tema. Kaip ir minėjau, didelę meilę gamtai atsinešiau iš vaikystės, nes užaugau Gargžduose, prie nuostabios upės Minijos, kuri yra ichtiologinis draustinis. Pažinti ir tausoti gamtą išmokė seneliai, kurie dirbo žemę, augino, ganė gyvulius pievose prie upės.

Džiaugiuosi, kad kažkiek suprantu gamtos kalbą iki šiol, galiu pasakyti, ar bus lietaus iš didelio debesies, ar ne, kas praneša apie audrą, moku „susikalbėti“ su gyvūnais. Stengiuosi ne tik rašyti, bet ir veikti gamtos labui: esu pati dalyvavusi ir organizavusi ne vieną miško sodinimo ir švarinimo talką, pažinimo žygius į gamtą: miškus, pelkynus, piliakalnius, gamtos rezervatus. Anksčiau labai mėgome su kompanija plaukti baidarėmis Minijos upe, tai grįždavome pririnkę iš vandens ir pakrančių krūvas išmėtytų plastikinių butelių. Einame maudytis prie Minijos – pirmiau nurenkame šiukšles, jeigu jų yra, pakrantėje ir parnešame į konteinerius. Kažkaip įaugęs į kraują įprotis – neskriausk gamtos, padėk, kiek gali.

– Nuo 2022-ųjų dėstote Klaipėdos universitete ir dalijatės savo žiniomis apie žurnalistiką. Kodėl nusprendėte imtis šios veiklos?

– Iš tikrųjų tai net neplanavau dėstyti žurnalistikos ir, gavusi pasiūlymą, ne iš karto sutikau. Abejojau, ar sugebėsiu, nes atsakomybė tikrai didelė. Iš dalies esu perfekcionistė: jei ko nors imuosi, tai stengiuosi padaryti, kiek įmanoma geriau. Vis tik nusprendžiau imtis šios veiklos, nes supratau, kad atėjo laikas, kai turiu dalytis sukaupta patirtimi su jaunąja karta. Be to, savo kanalais gaunu daug naujausios informacijos apie žurnalistiką, žiniasklaidą Lietuvoje ir pasaulyje, tad galiu ja naudingai pasidalyti su jaunaisiais kolegomis mokymo tikslais. Atlyginimas čia nevaidino jokios rolės, nes universitetuose lektoriams, neturintiems mokslinių laipsnių, jie nėra dideli. Prieš pradėdama dėstyti, tam labai ruošiausi, konsultavausi su pažįstamais dėstytojais, skaičiau efektyvios komunikacijos knygų.

Teko perversti ir daug kitų knygų, nes dėstau žurnalistikos teoriją ir istoriją, spausdintinės žurnalistikos ir internetinės žiniasklaidos kūrybinius praktikumus, tad reikėjo pasiruošti intensyvioms paskaitoms.

Kai fakulteto bibliotekoje į krepšius susikroviau apie 20 knygų, bibliotekininkės, neslėpdamos nuostabos, pasiūlė prie įėjimo prisivaryti mašiną, kad nereiktų taip sunkiai nešti.

– Kokie yra būsimieji žurnalistai? Ar jiems netrūksta žingeidumo, motyvacijos? Kokius matote esminius panašumus ir skirtumus tarp dabartinių žurnalistikos studentų ir tada, kai pati buvote studentė ir mokėtės šios profesijos? Kokią patirtį stengiatės perteikti savo studentams – būsimiesiems žurnalistams?

– Mano akimis, jie labai šaunūs! Žingeidumo tikrai netrūksta, gal kažkiek mažiau motyvacijos ruoštis profesijai, bet man tenka dėstyti pirmakursiams, jie dar tik kelio pradžioje. Man patinka, kai jaunieji kolegos siekia geriausių rezultatų, stengiasi gerai išlaikyti įskaitas, egzaminus, sklandžiai parašyti darbus. Visi nori gauti geresnį pažymį, tad stengiasi maksimaliai bent jau per egzaminą. Smagu matyti, kaip per metus studentai pasikeitė, įgijo daugiau žinių, patobulėjo. Visi jie gali tapti žurnalistais, bet ar taps, priklausys nuo jų pačių, kaip užbaigs mokslus, kur ras darbą, ar norės patys.

Studentai visi panašūs anuomet ir dabar, tik mes neturėjome kompiuterių, išmaniųjų telefonų. Pastebiu, kad galbūt dėl technologijų įtakos jaunimas mažiau skaito, rašo ranka. Kai mažai skaito, sunkiau ir rašo, kalba darosi skurdi. Kalu jiems į galvą, kad daugiau skaitytų. Nustebino, kad kai kurie studentai iš mokyklų ateina su prastomis istorijos žiniomis, ypač Lietuvos istorijos, tad prašiau vasarą skaityti istorinių knygų, kad užsipildytų išsilavinimo spragos. Daug studentų mokydamiesi dirba, jiems tenka nelengvas krūvis visur suspėti, kartais dėl darbų nukenčia mokslai arba ateina į paskaitas mažai miegoję.

Stengiuosi išmokyti etiškos žurnalistikos pagrindų, akcentuoju, kad visų pirma turi būti pagarba žmogui, būtina išklausyti visas puses, įsigilinti į temą, nedaryti skubotų išvadų, pridarius klaidų, jas taisyti.

Mokau ir teisinių žurnalistų darbo pagrindų, kad jie patys mokėtų išvengti „minų“ žiniasklaidos lauke. Daug kalbame apie įvairius įvykius, procesus, reiškinius, atsigręžiame į praeitį, susiejame su dabartimi, nagrinėjame įvairius tiriamosios žurnalistikos darbus, geruosius pavyzdžius, susipažinome ir su dirbtinio intelekto galimybėmis.  

– Dėstydama universitete, stengiatės ne tik perteikti teorinę medžiagą, bet ir organizuojate išvažiuojamąsias paskaitas, kurių metu studentus skatinate domėtis pajūrio aplinkosaugine būkle, gamta, Klaipėdos regiono paveldo bei kraštovaizdžio problematika. Įvardykite, kokioms, Jūsų nuomone, sritims labiausiai trūksta dėmesio?

– Studentams dėstau kūrybinius praktikumus: spaudos, internetinės žiniasklaidos. O geriausia praktika – tai susitikimai su gyvais pašnekovais, medžiagos straipsniui rinkimas, vaizdo, garso įrašai iš aplinkos. Mokau būti universaliais žurnalistais, valdyti visas technologijas.  Kartu skatinu domėtis supančios aplinkos problematika, nes, manau, tai viena aktualiausių temų šiuolaikiniame pasaulyje. Klimato kaitos reiškiniai vis aštrėja, matome, kas dedasi pasaulyje: karščio bangos, sausros, miškų gaisrai...  Klaipėdos rajone, ir ne jame viename, buvo paskelbta ekstremali situacija dėl sausros, nes du mėnesius beveik nelijo, o miškai perdžiūvę, didelis gaisrų pavojus, nekalbant apie ūkininkų nuostolius..

Pajūrio gamta irgi be galo įdomi savo specifika, yra daug problemų dėl jūros, Kuršių marių vandens, krantų būklės, užterštumo. Visuomenę domina šios temos, būtina šviesti žmones, kelti problemas. Kuo bus daugiau rašančiųjų pajūrio aplinkosaugos temomis, tuo geriau. Klaipėdoje dirbantys žurnalistai puikiai išmano jūrinius reikalus,  tam tikrą uosto veiklos ir jūrinę specifiką, norisi, kad ir mūsų pamaina, kuri ateis dirbti į redakcijas, mylėtų ir suprastų gamtą, jūrą, norėtų rašyti apie tai, kas mums visiems svarbu.

– Savo socialiniame tinkle esate nurodžiusi, kad vienas iš Jūsų pomėgių yra savanorystė. Papasakokite apie tai plačiau.

– Manau, kad visuomeninę veiklą galima vadinti savotišku savanoriavimu. LŽS Klaipėdos skyriui 15 metų vadovauju be atlygio, tai darbas savanoriškais pagrindais. Su šiuo darbu susiję daug kitų savanoriškų veiklų: renginių organizavimas, atstovavimas įvairiose organizacijose, leidinių leidyba, projektų rašymas ir kita. Tai atima labai daug gyvenimo laiko, tačiau tai mano asmeninis pasirinkimas ir ta veikla tikrai praturtina kitais, ne materialiais dalykais.

– Pakalbėkime apie Jūsų pomėgius, kurių turite tikrai nemažai: fotografija, menas, skaitymas, kelionės. Papasakokite, kas Jums yra kelionės, kaip dažnai keliaujate, Jūsų kelionės būna savarankiškos ar keliaujate su tikslia kelionių organizatorių programa, dažniau keliaujate savo malonumui ar darbo tikslais, o gal pavyksta suderinti darbą kartu su malonumu keliauti? Kokios kelionės Jums įsimintiniausios?

– Dar prie pomėgių pridėčiau ir sportą klube ir baseine, vaikščiojimą. Stengiuosi kuo daugiau judėti. Kelionės – irgi gyvenimo būdas, noras pažinti ir kitus, ir save. Labiausiai patinka aktyvios pažintinės kelionės, ypač daug laiko praleidžiant gamtoje, nemėgstu „viskas įskaičiuota“ poilsio variantų su tingiu gulinėjimu paplūdimiuose.

Stengiuosi keliauti bet kokia pasitaikiusia proga – tiek savarankiškai, tiek su kelionių programa. Nemažai tenka kaip žurnalistei išvažiuoti į spaudos turus, seminarus, komandiruotes. Kelionėse labiausiai domina aplinkosauginės, klimato kaitos, atsinaujinančios energijos plėtros temos, gamtos grožybės, vietos žmonių gyvenimas. Daug fotografuoju, grįžusi rengiu ir publikuoju kelionių reportažus.

Keliauti patinka visur – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Džiaugiuosi, kad mano iniciatyva su klaipėdiečiais žurnalistais po Lietuvą pradėjome keliauti dar prieš 15 metų, kasmet važiuojame į edukacines keliones susipažinti su kultūros ir gamtos paveldu. Esame keliavę ir užsienyje: Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje (Kaliningrado srityje), planavome ir į Ukrainą, nebespėjome... Užtat dabar daug bendraujame per nuotolį su ukrainiečiais kolegomis, stengiamės, kiek galime jiems padėti, morališkai palaikome.

Įsimintinų kelionių buvo ne viena. Buvo ir pavojingų saugumo prasme: teko atsidurti nepavykusio teroro akto epicentre Briuselyje, kai žmonės panikuodami bėgo, viską šluodami iš kelio, ir kai laivą Baltijos jūroje daužė audra, ir keliaujant Baikalo miškais su kuprinėmis, kai beveik visa grupė apsinuodijo grybais, ir dar ko tik nebuvo…

Šių metų gražiausias atradimas – Islandija. Važiavome aplankyti ten gyvenančių draugų, kurie per kelias dienas aprodė nemažą dalį šalies. Buvau tiesiog pritrenkta šios Atlanto skalaujamos salos grožio, pirmą kartą gyvenime pamačiau Šiaurės pašvaistę, banginius, geizerius, užšalusius krioklius ir ežerus. Padarė įspūdį ir islandų gyvenimo būdas, šalies ekologiškumas. Manau, į Islandiją grįšiu dar ne kartą. Neseniai grįžau iš Sakartvelo, įspūdžių gausybė! Į šią šalį vykau pirmą kartą Adžarijos regiono turizmo departamento kvietimu kartu su kolegų grupe iš Lietuvos. Šiemet dar planuoju aplankyti Italiją, Ispaniją, ir..gal dar ką nors.

– Keliaujate ir Lietuvoje, ir užsienyje. Kas turi įtakos Jūsų kelionių krypčių pasirinkimui? Į keliones leidžiatės norėdama atsipalaiduoti, pamatyti, o gal turėdama kažkokią kitą misiją?

– Labiausiai traukia gamta, ne miestai. Visada patraukia toks kelionių maršrutas, kuriame didžiąją  laiko dalį būtų galima praleisti gamtoje: kalnuose, dykumose, vandenyno pakrantėje, salose. Labai mėgstu keliauti laivais, svajoju kada nors išplaukti į kruizą. Kelionėse labiausiai pailsiu, atsipalaiduoju, nėra sugalvota atostogoms geresnio būdo negu kelionės. Labai įdomu pažinti kitus kraštus, kultūras, tai plečia akiratį, suteikia naujų impulsų kūrybai.

– Ką nematerialaus parsivežate iš kiekvienos kelionės? Įspūdžių, patirtį, o galbūt kelionėse užsimezga naujos pažintys?

– Visada sakau, kad kelionės – pati geriausia investicija, kuri niekada nenuvertės, niekas neatims tų įspūdžių, patirčių, susitikimų, atradimų džiaugsmo. Nepaprastai džiaugiuosi nemažu būriu bičiulių, atsiradusių blaškantis po pasaulį. Su kai kuriais jau keliavome kartu ne po vieną kartą, planuojame ir kitas keliones. Ne veltui yra sakoma: nesvarbu, kur keliausi, svarbu – su kuo. Bendrakeleiviai labai svarbu, nuo jų priklauso gera kelionės nuotaika, įveiktos kliūtys ir patiriami nuotykiai. Štai šiemet žiemą keliavome Jordanijoje, lankėmės nežemiškoje Vadi Rumo dykumoje. Ropštėmės į įspūdingas uolas ir leidomės nuo jų vorele, įsikibę vienas į kitą tarsi grandine, nes po vieną įveikti uolų ir pasigrožėti dykumos panorama būtų nepavykę.

Kuo daugiau keliauju, tuo mažiau parsivežu kokių nors suvenyrų, mieliau „kolekcionuoju“ geras emocijas, įspūdingus fotokadrus. Pastaruoju metu pastebiu, kad vis labiau linkstu į savarankiškas keliones, kurių vis daugėja.  Pasaulis yra be galo gražus, norisi jį tyrinėti lėčiau, iš įvairių pusių, ne tik ten, kur plaukia pagrindiniai turistų srautai. Kyla minčių net ilgėliau pagyventi kur nors, labiau pažinti kurią nors šalį, patyrinėti jos gamtą, gyvenimo būdą.

– Praėjusių metų rugsėjį išsipildė sena Jūsų svajonė – startavo Jūsų tinklaraštis  Gargždapilis.lt, kuriame rašote apie žmones, gamtą, kultūrą, keliones. Papasakokite, kaip gimė ši idėja. Ar seniai ją brandinote? Tai labiau Jūsų darbas ar hobis? Rašote, kad jaučiate didelį norą dalytis žiniomis apie gamtos išsaugojimą įvairiais aspektais, kodėl tai Jums svarbu? Ar sulaukiate iš auditorijos atgalinio ryšio? Ar šios temos aktualios visuomenėje?

– Savo interneto svetainę svajojau turėti labai seniai, tačiau tam vis pritrūkdavo laiko, kliudė kiti darbai, įsipareigojimai. „Gargždapilis“ (www. gargzdapilis. lt), kaip regioninė žiniasklaidos priemonė, 2022 m. įregistruota Viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinėje bazėje (VIRSIS).

Svetainės vizija ir misija – pagarba žmogui bei aplinkai. Pagarba žmogui - svetainės prieinamumas žmonėms su įvairiomis negaliomis bei sutrikimais, įskaitant regos, klausos, motorikos, kognityvinių funkcijų sutrikimus. Pagarba aplinkai - tai aplinkosauginės, „žalios“ temos, gimtojo krašto garsinimas.

„Gargždapilio" svetainės sudedamosios dalys - turinys (tekstinis, vaizdinis), kodas, dizainas ir vartotojo sąsaja - yra sukurti remiantis praktinio prieinamumo principais ir tarptautiniais prieinamumo standartais.

Idėja (pagarba aplinkai ir žmogui) gimė iš noro solidarizuotis su negalią turinčiais žmonėmis. Tokiu būdu bent tiek prisidedu prie socialinės atskirties mažinimo Lietuvoje. Kadangi svetainė yra sukurta pagal visus reikalavimus bei standartus, ji yra prieinama žmonėms, turintiems negalią, kurie gali naudoti pagalbines technologijas (naršyklėje - kaip papildomus nustatymus, ar kompiuteryje instaliuoti kaip programinę įrangą).

Pavyzdžiui, svetainės turinys be jokių trukdžių pasiekiamas neregiui, kuris naudojasi ekrano skaitymo programa.

„Gargždapilis" yra pirmoji, nors dar mažytė žiniasklaidos priemonė Lietuvoje, įgyvendinusi fundamentalų, visus standartus atitinkantį, aukščiausio lygio prieinamumą. Esu dėkinga įmonei, kuri profesionaliai sukūrė svetainę, įdiegė tikruosius prieinamumo principus, kuriais vadovaujamasi šiuolaikiniame pasaulyje. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ekspertas teigiamai įvertino atliktą darbą, svetainė pažymėta specialiu prieinamumo sertifikatu.

„Gargždapilis“ – tai ir darbas, ir hobis kartu. Su malonumu darau viską, kas susiję su „Gargždapiliu“.

Siekiu skatinti pasaulio pažinimą per ekologiškumo, „žalumo“ prizmę, pateikti geriausius aplinkos tausojimo pavyzdžius Lietuvoje ir svečiose šalyse, atlieku savotišką švietėjišką misiją. Manau, kad tos temos aktualios visuomenėje, jaučiu susidomėjimą.

Kadangi esu užimta ir kitais darbais, „Gargždapilis“ auga palengva – straipsnių nėra daug, tačiau jie išsamesni, gilesni, ne vieną paskatinę keliauti tomis kryptimis. Džiaugiuosi jau nemažu ištikimų skaitytojų būriu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Tikiuosi, palengva augsime, daugės autorių, straipsnių ir skaitytojų. Straipsnių populiarinimui išnaudoju ir socialinių tinklų platformas. Šiuo metu vykdome Spaudos, radijo, televizijos fondo remiamą projektą „Klimato kaita ir mūsų požiūris į aplinką ateityje“.  Norisi bent maža dalele prisidėti prie pokyčių visuomenėje, kad išsaugotume visų mūsų namus – gamtą.

Interviu pirminis šaltinis: https://etaplius.lt/naujiena/aplinkai-neabejinga-zurnaliste-j-beniusyte-man-skauda-sirdi-del-niokojamos-gamtos