Anksčiau ganėsi karvės

Veiviržo upės slėnis arba dauba – neatsiejama Veiviržėnų miestelio dalis.  Tačiau prieš porą dešimtmečių tai buvo apleista, šabakštynais apaugusi vieta, į kurią retai kas užsukdavo.  Kaip pasakoja seniūnaitis Marius Kakta, kažkada šioje erdvėje stovėjo net gyvuliams skirtos pašiūrės: „Buvo momentas, kai slėnis buvo virtęs tiesiog ganykla“,- prisimena seniūnaitis.

2014 metais įvyko lūžis – susibūrę veiviržėniškiai nusprendė pradėti tvarkyti daubą.  Slėnyje buvo rankomis išrauti, išpjauti  brūzgynai, po to nutiesti pasivaikščiojimo takai, įrengti mediniai laiptai į slėnį, pastatytos pavėsinės, supynės, įrengtas apšvietimas, atnaujinta lauko scena, įrengta šokių aikštelė, išvalytas seniai pamirštas tvenkinys.

„Užpelkėjęs, pilnas šiukšlių tvenkinys buvo išvalytas, išgilintas ir pritaikytas maudynėms. Jame įveista žuvų, vandens lelijų.  Vandens kokybę palaiko specialus prietaisas,“ – prisimena Veiviržėnų bendruomenės pirmininkas Julius Pozingis.

Iš pelkėtos pievos – poilsio zona

Į dabartinio slėnio puoselėjimą ir tvarkymą aktyviai įsitraukė ir Veiviržėnų kultūros centras, savo darbais ir idėjomis suteikęs slėniui ne tik funkcionalumo, bet ir kultūrinio svorio. Prie aplinkos tvarkymo ir puoselėjimo prisideda Veiviržėnų seniūnija, o svarbių iniciatyvų įgyvendinimą palaiko Klaipėdos rajono savivaldybė. Paremtos tiek bendruomenės, tiek kultūros centro idėjos paskatino pradėti ir piliakalnio tvarkymo darbus.

Šiandien ši vieta – jau nebe buvusi pelkėta pieva. Tai gyvas bendruomenės centras, gamtos poilsio zona, edukacinė ir kultūrinė erdvė.

Veiviržėnų bendruomenės tarybos narė Sandra Žemgulienė prisimena: „Kai čia apsigyvenau, slėnis buvo tik vasaros šventės vieta. Dabar tai tapo pasivaikščiojimo, atsipalaidavimo, poilsio, savotiškos meditacijos erdve.“

Slėnis – draustinio teritorijoje

„Gamta padeda žmogui, o žmogus – gamtai“, – sako Irena Juciuvienė, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, bendruomenės narė. Pasak mokytojos, Veiviržo upės slėnis šiandien – tai subtiliai suderinta erdvė tarp gamtos ir žmonių poreikių. Viskas daroma atsiklausus gamtos. Kiekvienas projektas kruopščiai derinamas su institucijomis, siekiant užtikrinti, kad natūrali slėnio pusiausvyra nebūtų pažeista.

Daubos teritorija patenka į Veiviržo upės ichtiologinio draustinio ribas,  čia saugomos nykstančios žuvų rūšys, jų buveinės, nerštavietės ir migracijos keliai. Bet koks veiksmas, pradedant mažais statiniais, baigiant aplinkos naujinimu, yra suderinamas su Nemuno deltos regioniniu parku. Dėl šios priežasties ši teritorija įtraukta ir į „Natura 2000“ saugomų vietovių tinklą.

Naudoja tik natūralias medžiagas

Slėnyje naudojamos tik natūralios, aplinkai draugiškos medžiagos – medis, akmuo, žvyras, metalas. Net suoliukai įrengiami taip, kad nepažeistų nei vieno medžio. Įrengtos konstrukcijos – laikinos, lengvai pritaikomos aplinkai, nepaliekančios ilgalaikio poveikio.

„Praktiškai visi per tą laiką pastatyti statiniai ir kompozicijos slėnyje yra laikinų konstrukcijų, kurios nedaro įtakos gamtai ilgoje perspektyvoje,“ – paaiškina  J. Pozingis. Tai sąmoningas pasirinkimas – ne kurti monumentus, o harmoningai įsilieti į natūralų kraštovaizdį.

Vienas iš gražiausių pavyzdžių – Inkilų takas. Jame įkurti inkilai, kuriuos puošė miestelio šeimos. Tai ne tik namai paukščiams, bet ir bendruomeniškumo bei kūrybiškumo simbolis.

Siekiant išlaikyti biologinę įvairovę, reguliariai prižiūrimi želdiniai, šalinami aplinkai mažiau naudingi medžiai, trukdantys augti šimtamečiams ąžuolams. Kultūros centro iniciatyva vienas iš piliakalnio ąžuolų buvo įtrauktas į saugomų gamtos paveldo objektų registrą.

Menas susilieja su gamta ir istorija

Veiviržėnų slėnyje menas ir gamta susitinka taip natūraliai, jog kartais atrodo, kad instaliacijos čia atsirado savaime – išaugo kaip medžiai ar iškilo kaip kalnai.

Vienas pirmųjų ir simboliškiausių objektų – „Sekretas“. Ši instaliacija pasakoja istoriją apie tai, kaip buvo išgelbėta senoji miestelio bažnyčia, kurią sovietmečiu buvo planuojama paversti cerkve.

Kultūros centro iniciatyva slėnyje atsirado ir daugiau meninių objektų, kurie atlieka tiek estetinę, tiek edukacinę funkciją. Jie byloja apie miestelio šimtmetį skaičiuojančias muzikinės veiklos tradicijas, vietos žmonių gyvenimą  ir svarbiausias asmenybes, palikusias pėdsaką vietovės istorijoje.

Ypatingo dėmesio nusipelnęs projektas ,,Durys“ – tai meninė kompozicija iš dekoruotų durų, simbolizuojanti miestelio legendas ir tai, kuo gyveno ir gyvena veiviržėniškiai.  Kiekvienos durys – tarsi kvietimas pažinti ir prisiminti savo krašto istoriją.

Pavasariais vyksta talkos

Kiekvieną pavasarį slėnyje šurmuliuoja tradicinės talkos – ypatingai reikšminga akcija „Darom“. Tądien bendruomenės nariai, šeimos, moksleiviai ir seniūnijos darbuotojai vienijasi dėl bendro tikslo – išvalyti slėnį, pagražinti jį, pasiruošti artėjančiam renginių sezonui.

,,Žmonės prisideda savanoriškai ir esame laimingi, kuomet prie šių veiklų prisijungia nauji gyventojai ar miestelio svečiai,‘‘ – džiaugiasi bendruomenės pirmininkas J. Pozingis.

Didelį vaidmenį čia atlieka ir gimnazija, kurios moksleiviai – aktyvūs slėnio tvarkymo talkų dalyviai. Jie yra papildomos darbo rankos talkose ir kartu su visa bendruomene mokosi mylėti gamtą, tausoti ir tvarkyti aplinką.

Gamtos prieglobstyje stiprėja ryšiai

Šiltuoju metų laiku slėnis virsta tikra gyvybės oaze. Jaunimas žaidžia krepšinį, linksminasi riedlenčių ir paspirtukų rampoje, šeimos leidžia laiką pavėsinėse ar prie tvenkinio. Renginiai, koncertai, edukacijos – visa tai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Kultūros centras organizuoja įvairias šventes: „Žaliasis piknikas“, „Naktinis žygis po Veiviržėnus“, kurios dažnai vyksta būtent čia, slėnyje.

‍

Tad drąsiai galima teigti, jog miestelio žalioji tąsa – slėnis – atspindi gyvą vietos bendruomenės pulsą, sujungia visus į bendras veiklas gamtos prieglobstyje.

Daubos atgimimas – tai gyvas įrodymas, ką gali padaryti bendruomenė, kai susivienija dėl bendro tikslo.

Dauba tapo traukos centru

Gyventojų meiliai vadinama Dauba tapo tikru traukos centru. „Vis daugiau svečių atvyksta pasivaikščioti Veiviržėnų slėnyje, – pastebi J. Pozingis.

Kai kurie vietiniai žmonės šiek tiek su nostalgija prisimena senąją daubą -  kuri buvo laukinė, nesutvarkyta, šiek tiek paslaptinga. Tačiau net ir dabar, užtenka paeiti vos kelis šimtus metrų palei upę – ir atsiveria natūrali, žmogaus nepaliesta gamta. Toks balansas tarp patogios lankytojams pritaikytos aplinkos ir natūralumo sukuria vietą, kurioje gera visiems.

Įsirengs kalnų dviračių trasą

Kokia slėnio ateitis, kas dar čia planuojama?

„Tikiu, kad slėnis ir toliau bus puoselėjamas – jei ne mūsų, tai mūsų vaikų, kurie nuo mažens kartu su tėvais dalyvauja renginiuose ir talkose“, – viliasi vietos bendruomenės atstovė S. Žemgulienė.

Artimiausi planai – aiškūs ir prasmingi: numatyta įrengti kalnų dviračių trasą, visiškai sutvarkyti piliakalnio teritoriją, kad ši taptų dar patrauklesnė lankytojams ir dar labiau susietų praeitį su dabartimi.

Bendruomenės pirmininkas J.  Pozingis pabrėžia: svarbiausia ne tik kurti nauja, bet ir išsaugoti tai, kas jau sukurta su meile ir rūpesčiu. „Stengsimės palaikyti ir prižiūrėti tai, kas jau padaryta“, – sako jis.

Jolantos Beniušytės nuotraukos -  fotografuota 2024 metų rudenį.

‍